Keliaujant 1800 m ilgio taku, galima pamatyti įvairiausių augalų, kerpių, grybų, vabzdžių, paukščių, pasigrožėti gamta, pasisvečiuoti „genio kalvėje“, susipažinti su „medžio biografija“. Mažieji galės paišdykauti sveikatingumo take.

Maršruto pradžią ir pabaigą žymi rodyklė. Visą pažintinio tako maršrutą nurodo mediniai stulpeliai, kurių viršutinės briaunos nudažytos balta ir žalia spalvomis. Atskirus objektus žymi informaciniai stendai su trumpu aprašymu.

2009 m. takas papildytas 9 informacinėmis rodyklėmis, kurios padės lengviau rasti kelią link Parnidžio kopos. Šios rodyklės ne tik nurodo kryptį ir atstumą, bet ir informuoja apie pėsčiųjų trasą bei sveikatingumo taką, primena Parko lankymo taisykles.

Parnidžio kopa – pustoma smėlio kopa Nidos pietuose, Kuršių Nerijoje, 52 m virš jūros lygio. Ant kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė, 1995 m. pastatytas saulės laikrodis. Tik pastatytas jis buvo 12 metrų aukščio, 200 tonų svorio, tačiau 1999 m. gruodžio 4 d. praūžęs uraganas „Anatolijus“ apgadino laikrodį ir iki 2011 m. jo „rodyklės“ aukštis buvo dvigubai mažesnis. Tai unikali vieta, Kuršių nerija vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus.

Pilies muziejus buvo atidarytas 1960 m., nuo 1968 m. jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu. Gedimino pilies ekspozicija supažindina su XIV a. II pusės bei XVII a. pradžios Vilniaus pilių rekonstrukciniais maketais, ginkluote, ikonografine senojo Vilniaus medžiaga. Bokšto viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabi Vilniaus panorama.

Aukštutinės pilies atsiradimą pasakoja graži legenda. Vieną kartą kunigaikštis Gediminas išvykęs medžioti apsistojo Šventaragio slėnyje. Užmigęs susapnavo nuostabų sapną – ant kalno Neries ir Vilnios upės santakoje stovi didžiulis geležinis vilkas ir staugia taip, lyg staugtų šimtas vilkų. Nubudęs kunigaikštis Gediminas klausė savo žynio Lizdeikos, ką sapnas galėtų reikšti. Lizdeika išpranašavo, kad jog ten, kur staugė vilkas, išaugs gražus ir didis miestas, o žinia apie jį pasklis visame pasaulyje.

Ekskursijų kainos:

lietuvių kalba grupei iki 20 žmonių – 10 Eur, užsienio kalba grupei iki 5 asmenų – 10 Eur, užsienio kalba grupei iki 20 žmonių – 15 Eur. Pakilti į kalną galima keltuvu.

Keltuvas

2003 m. Vilniuje pradėjo veikti keltuvas, kuriuo nuo Gedimino kalno papėdės iki viršūnės gali pakilti visi norintieji. 71 metro ilgio trasą keltuvas į kalną pakyla per 35 sekundes, o visa pakilimo procedūra su keleivių įlipimu ir išlipimu trunka apie minutę. Vienu metu kilti į kalną gali 16 žmonių. Kylant į kalną, matyti nuostabus miesto vaizdas su Neries upe. Keltuvas taip pat pravers senyvo amžiaus žmonėms, tėvams su mažais vaikais. Jis kyla iš Nacionalinio muziejaus uždarojo kiemo, į kurį galima patekti nuo Neries upės pusės.

Darbo laikas:
gegužė-rugsėjis: I–VII 10.00-19.00, kasa dirba iki 18.30 val.
spalis-balandis: I–VII 10.00-17.00, kasa dirba iki 16.30 val.

Bilietų kaina:
1,5 Eur suaugusiems pasikelti ir nusileisti, 1 Eur suaugusiems pasikelti arba nusileisti,
1 Eur moksleiviams, pensininkams pasikelti ir nusileisti, 0,6 Eur suaugusiems pasikelti arba nusileisti,
nemokamai ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų globos namų auklėtiniams, žmonėms su negalia.

Europos parkas įkurtas skulptoriaus Gintaro Karoso 1991 metais. Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus po atviru dangumi plotas yra 55 ha. Parko įkūrėjas yra ir specialiai meno kūriniams formuojamo kraštovaizdžio autorius. Europos parką kasmet aplanko nuo 40 000 iki 65 000 žmonių.

Europos parkas – pirmasis nevyriausybinės organizacijos muziejus Lietuvoje. Pajamos už bilietus ir paslaugas yra pagrindiniai muziejaus pajamų šaltiniai, nes mūsų šalyje dar nėra sukurta nevyriausybinių muziejų veiklos rėmimo programa.

Muziejaus tikslas – meno kalba įprasminti geografinį Europos žemyno centrą, 1989 metais nustatytą Prancūzijos Nacionalinio geografijos instituto.

Siekiama, kad muziejuje būtų reprezentuojami geriausi Lietuvos ir pasaulio skulptūros laimėjimai. Europos parke eksponuojama daugiau kaip 100 meno kūrinių, kurių autoriai – 34 pasaulio šalių menininkai.

Išraiškingas parko reljefas, kalvelės ir lomos, nedideli tvenkiniai kartu su meno kūriniais sudaro nedalomą visumą. Žavi geltonai žydinčios pievos pavasarį ir taurūs spalvų sąskambiai rudenio rūkuose.

Europos parkas laikomas vienu įspūdingiausių šiuolaikinio meno muziejų po atviru dangumi. Muziejaus kolekcijoje – žymiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Magdalenos Abakanowicz, Solo LeWitto, Denniso Oppenheimo, Beverly Pepper įspūdingi darbai. Europos parke galima išvysti skulptūrą iš televizorių, Guinness World Records agentūros pripažintą pasaulio rekordu, skulptūriškos architektūros Edukacijos centrą ir kitų Gintaro Karoso aplinkos meno kūrinių.

Europos parkas įtrauktas į 50-tuką įdomiausių meno vietų pasaulyje, kurios pristatomos Amy Dempsey knygoje Destination Art. Didžiosios Britanijos dienraščio The Independent 2005 metais paskelbtame geriausių vaizduojamojo meno vietų Europoje rinktiniame sąraše 30-uoju numeriu įrašytas Europos parko muziejus. Už muziejaus po atviru dangumi sukūrimą Gintarui Karosui 2006 metais įteikta Nacionalinė pažangos premija. Viešosios įstaigos „EUROPOS PARKAS“ muziejaus veikla Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pripažinta valstybei svarbiu kultūriniu projektu.

Vieta, kurioje susitinka menas ir gamta, palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam atvykusiam.

2011 metais duris atvėrė muziejaus padalinys – krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus LIUBAVAS. Už aukštus pasiekimus restauruojant ir išsaugant Liubavo dvaro vandens malūną, 2012 metais muziejui suteiktas Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir Europa Nostra apdovanojimas.

Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas (nuo 1964 m.), esantis 4 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario (Trakų rajonas), važiuojant link Beižionių, Aukštadvario girininkijos (10,16 kv.) Kalvų miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.

  
Specialistai įvairiai aiškina jos kilmę. Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas. Klimatui atšilus, jis palaipsniui ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė. Piltuvo formos duobė galėjo išlikti dėl spėjusios užaugti augalijos, kuri sutvirtino stačius šlaitus. Velnio duobės dugne yra susiformavusi pelkutė. Yra ir kitų samprotavimų apie šito gamtos paminklo kilmę. Viena jų teigia, kad Velnio duobę suformavo nuo ledyno pakraščio (o gal ledyno plyšyje) krentanti vandens srovė. Kita teigia, kad dauba susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. O dar vieni teigia, kad Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas. Visos šios hipotezės turi savų argumentų ir kol kas galutinai neatmestos. Apie  velnio duobę pasakojamo legendos ir padavimai.

Legendos

• Pirmoji yra apie tai, kad kadaise esą čia ant kalno stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs – kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Dori žmonės dar galį girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.
• Pasak kito padavimo, į ką tik pastatytą Užugosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užugosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas.
• Trečiojoje legendoje pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu.
• Taip pat yra legenda ir apie tai, kad toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Jis norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą tuoktis bažnyčioje, o mergina kitaip nesutiko už jo tekėti. Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Gyvulius ganę piemenys dar tris dienas girdėję varpų skambesį.

Sveikatingumo oazė atvira lankytojams kiekvieną dieną nuo 6 valandos ryto iki 23 valandos vakaro. Parkas, turtingas savo istorija ir tradicijomis, kviečia lankytojus išbandyti atgaivintas unikaliąsias senąsias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, maudymąsi kaskadinėse maudyklėse ir pirtyje, mėgavimąsi jonoterapija, pėdų masažu akupresūros baseine. Šeimos su vaikais gali aktyviai leisti laisvalaikį važinėdami atnaujintais takais, žaisdami vaikų žaidimo aikštelėje, sportuodami gimnastikos ir sporto aikštelėse bei mechaninių treniruoklių take. Ramesnį poilsį besirenkantys asmenys gali mėgautis saule ir ramybe meditacijos ir jogos terasose, klausydami raminančio Ratnyčėlės upelio vandens čiurlenimo, ar jaukiai įsikūrę pergolėse kvėpuoti nuostabiais rožyno, chromoterapijos gėlyno ar kadagyno–apynyno skleidžiamais atpalaiduojančiais, gydomaisiais kvapais. Kiekvieno akį džiugina sukurtos gėlių kompozicijos bei pasodinti medžiai bei nustebina netikėti pasivaikščiojimo takų vingiai.

Karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m.

Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.

Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.

1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.

2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.

Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją.

Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas … nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas.

Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves.

Klaipėda – seniausias Lietuvos miestas, 1252 m. pirmąkart paminėtas Memelburgo vardu. Miestas iki XV a. kūrėsi arčiau pilies, kuri buvo įsikūrusi Danės atšakų susidariusiose salose. Pilis buvo kelis kartus perstatyta, miestas taip pat keitė savo vietą. Iki XV a. pabaigos miesto pietinė riba siekė dabartinę Teatro aikštę. 1529 m. pradėta kapitalinė pilies rekonstrukcija, miestiečių gyventa teritorija panaudota rekonstruojamos pilies kompleksui. Senojo miestelio gyventojai perkelti į Danės vandenų ribojamą salą, dabartinę senamiesčio dalį iki Didžiosios Vandens gatvės. XVI a. pradžioje buvo nužymėtos pagrindinės planinės struktūros ašys: statmenai susikertančios Turgaus ir Tiltų gatvės. Miesto teritorija buvo padalinta į nedidelius stačiakampių kvartalus, XVI a. pabaigoje galutinai susiklostė gatvių ir kvartalų tinklas, kuris vėliau nedaug keitėsi. Prie pagrindinės sankryžos buvo kartuvės, o greta tilto – gėdos stulpas, prie kurio grandinėmis prirakindavo liežuvautojus ir ištvirkautojus. Nuo 1595 m. senamiestyje vykdavo mugės, kurios iki XIX a. tęsdavosi dvi savaites. Į jas suplaukdavo prekeiviai iš tolimiausių krašto vietovių. XVII a. lygiagrečiai augo dvi Danės senvagės atskirtos dalys: senamiestis ir vadinamasis Odų gatvelės rajonas, kuris vėliau pavadintas Frydricho miestu. 1722 m. šios dalys buvo sujungtos. Taip susiformavo vientisa šiandieninio senamiesčio teritorija. XVII-XVIII a. miestą juosė gynybiniai pylimai. Senasis užstatymas buvo sunaikintas 1540, 1678 ir 1757 m. gaisrų, ypač daug nuostolių padarė didysis 1854 m. gaisras, bet Klaipėda po gaisro gana greitai atsigavo. 1856 m. parengtame atstatymo plane didesnių pakeitimų nepadaryta, buvo apsiribota perstatinėjimais. Iki XIX a. vidurio senamiestis atliko administracinio, prekybos, dvasinio gyvenimo centro vaidmenį, o kai į dešinįjį Danės krantą buvo iškelta rotušė ir teismas, tuomet senamiestis tapo komerciniu centru. Jame veikė didžiausios miesto parduotuvės, urmo sandėliai, bankai. Tačiau ir senamiesčio neaplenkė II pasaulinis karas – buvo sugriautos bažnyčios, smarkiai nukentėjo ištisi kvartalai pietinėje dalyje. Išlikusiu kultūros paveldu pradėta rūpintis tik XX a. 7 dešimtmetyje. 1963 m. Klaipėdos senamiestis paskelbtas urbanistikos paminklu, o 1964 m. buvo paruoštas pirmasis regeneracijos projektas. 1971-1981 m. imtasi restauruoti apie 70 senamiesčio pastatų.  

Nedaug mūsų šalyje išliko vietų su laukine, civilizacijos beveik nepaliesta gamta. Kone visi didieji pelkynai nusausinti, daugelyje kasamos durpės. Vargiai berasime ir didesnių upelių, kurie tekėtų vien tik miškinga ar pelkėta teritorija ir jų aukštupiai būtų nekanalizuoti. Kirvio neliestų miškų iš viso seniai nelikę. Stambioji gyvūnija gerokai nuskurdusi. Seniai nebėra taurų, tarpanų, lokių, kilniųjų erelių. Nykstančių rūšių sąrašas kaskart ilgėja. 

Pašventys – kaimas Jurbarko rajono vakaruose, Jurbarkų seniūnijoje, prie kelio  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda  sankryžos su keliu  147  Tauragė–Pašventys . Vakariniu pakraščiu teka Šventoji (kitapus  Antšvenčiai), iš šiaurės supa Karšuvos giria. Veikia Pašvenčio ir Smalininkų girininkijos.

Karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m.

Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.

Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.

1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.

2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.

Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas (nuo 1964 m.), esantis 4 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario (Trakų rajonas), važiuojant link Beižionių, Aukštadvario girininkijos (10,16 kv.) Kalvų miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.

Užusaliai – kaimas Jonavos rajone, prie geležinkelio ruožo Kaunas–Jonava, 25 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Yra Užusalių pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-55044), kultūros centras, Užusalių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (stačiatikių), kapinės (taip pat ir II pasaulinio karo aukų), sentikių parapija.

Trijų mergelių tiltas – pėsčiųjų tiltas per Nemuną Kaune, jungiantis Panemunės šilą ir A. ir J. Gravrogkų gatvę Gričiupio mikrorajone. Po tiltu nutiesta geležinkelio Vilnius-Kaunas linija. 2014 m. vasarą tiltas renovuotas, atnaujintas jo apšvietimas.

lgą laiką pastovaus tilto iš Panemunės į Kauną nebuvo. 1812 m. besiveržianti Napoleono vadovaujama Prancūzijos armija aukščiau Jiesios upės žiočių pastatė tris pontoninius tiltus, kuriuos saugojo 68 patrankos. Carinės Rusijos kariuomenė žemiau geležinkelio tunelio (dab. Švenčionių g.) kasmet įrengdavo pontoninį tiltą.

1916 m. okupacinė vokiečių kariuomenė tarp Panemunės ir Šančių pastatė pirmąjį laikiną medinį tiltą. Tai buvo septynios lengvo tipo santvaros po 37 m ilgio ant medinių polių.

1927 m. apie 50 m aukščiau senojo tilto pradėta naujo tilto statyba. 1928 m. balandžio 1 d. pavasarinio potvynio metu viena betoninė atrama nugriuvo, į upę nukrito dvi metalinės santvaros. Griūties metu ant tilto buvusiems žmonėms pavyko išsigelbėti.

Vietoje dviejų santvarų teko pagaminti vieną ilgesnę. Užbaigtas statyti tiltas turėjo penkias senąsias trumpesnes ir vieną 72 m ilgio santvarą. Viso tilto ilgis buvo 258 m, plotis 9,5 m. Tilto statyba kainavo 1,2 mln. litų. Sulankstytos Panemunės tilto santvaros vėliau buvo išardytos, ištiesintos ir panaudotos Saločių tiltui per Mūšos upę Saločiuose (Latvijos pasienyje).

I.Kanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje yra unikali Kauno miesto siena ir Malūnininko bokštas. Gynybinė Kauno miesto siena pastatyta XVII a. pradžioje (1610– 1625 m.). Istoriniai šaltiniai mini du mūrinius, cilindro formos bokštus. Vienas jų –Malūnininko bokštas – išliko iki šių dienų. Gynybinė miesto siena su bokšteliu žymi istorinę Senamiesčio ir Naujamiesčio ribą. XIX šimtmetyje Malūnininko bokštas vis dar stovėjo neremontuotas, be stogo, irstančiomis sienomis. Norėdama išsaugoti istorinį paveldą, net carinė Kauno miesto Dūma sprendė šio objekto likimą. Šalia esančio sklypo savininkui bajorui P.Tomaševskiui buvo pasiūlyta šį statinį globoti ir tvarkyti, bet nekeisti jo išvaizdos. Tuomet P.Tomaševskis čia įrengė dirbtuvėlę. Metams bėgant, bokšto paskirtis keitėsi, tačiau išvaizda išliko autentiška.

Vien gynybinio bokštelio tyrimui buvo skirta 80 tūkst. litų. Beje, atliekant tyrimus, sklype aptiktas įdomus radinys – caro laikų butelis, kuriame kadaise buvo “Malūnininkų degtinė“.

XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžia buvo „istorinių akimirkų“ metas, leidęs per rekordiškai trumpą laiką išgyventi nepaprastą gausą įvykių: nuversti okupaciniai simboliai, sugrąžinti paniekinti istorijos vardai ir veidai tų, kurie iki tol buvo nustumti į istorijos paraštes. Šis praeities atkūrimas, ideologinė dekolonizacija, kaip sakė prancūzų istorikas Pierre‘as Nora, buvo integrali savo orumą atkuriančios tautos tapatybės įtvirtinimo dalis, leidusi susigrąžinti okupacinio režimo sunaikintus prisiminimus. Atmintis, pakeitusi istoriją (buvusią valdžios rankose) „įgavo naujo žavesio ir svarbos. Ji pasireiškė kaip nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“

žuolynas – Kauno miesto teritorija ir parkas, mėgstama poilsio vieta Žaliakalnyje. Tai didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas visoje Europoje (apie 770 ąžuolų). Plotas 84,42 ha. Parko valdytojas Kauno miesto savivaldybė.

Ąžuolyną sudaro: Parodos kalno, Vytauto parko, Dainų slėnio, Adomo Mickevičiaus slėnio, Zoologijos sodo, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro, KTU, televizijos retransliacijos centro įrenginių teritorijos ir Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių žalieji plotai.

Iš šiaurės į pietus per parką eina pagrindinė alėja. Antraeiliai takai daugiausia vingiuoti, sudaro įvairaus dydžio žiedinius maršrutus pasivaikščiojimui ir poilsiui.

Pirmieji poilsiautojai Panemunės šile pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo. Pradžioje vyrai ir moterys negalėjo maudytis kartu, nes viešose vietose tai buvo uždrausta.

Nuo 1926 m. poilsiavietė išpopuliarėjo tarp Kauno gyventojų, poilsiautojų srautas nuolat didėjo. Tai siejama ir su žemės sklypų dalijimu, vilų bei vasarnamių statyba. 1928 m. šilas pavadintas dr. Jono Basanavičiaus parku. Jau tuo metu šalia senųjų parko takų ir keliukų pradėtos projektuoti naujos alėjos. Vasarą į šilą veždavo Kauno siaurukas.

Takai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1933 m. parke nutiesta apie 5 km naujų bei išlyginta senų takų, pavadintų miško žvėrių ir paukščių vardais. Naujos trasos buvo žvyruojamos, apsodinamos eglaitėmis, įrengiamos sporto ir poilsio aikštelės.

Iki 1935 m. išvestos ir sutvarkytos Gegučių, Žuvėdrų, Undinių, Lakštingalų alėjos, Lapių, Stirnų, Briedžių takai, projektuojamas Vilkų takas. Bendras alėjų ir takų ilgis siekė 7 km, pusė jų apsodinta eglaitėmis. Be to, suprojektuotos dvi naujos alėjos – Gandrų ir bevardė. Pietinė parko dalis buvo tvarkoma „kurortiškai“, šiaurinė dalis palikta rezervatu.

Priklauso Kauno marių regioniniam parkui. Kadagių slėnis yra Šilėnų girininkijos 61, 62 kvartaluose. Tai savaiminės kilmės paprastaisiais kadagiais apaugęs Kauno marių šlaitas. Kadagynas veši šalia Ronakalnio, vienos gražiausių Nemuno slėnio atodangų. Tai vienintelė vieta slėnio pažintiniame take, kur galima visiškai priartėti prie marių pakrantės su būdingomis įsigraužusiomis Nemuno griovomis.

Prieš šimtmetį kadagynas užėmė apie 9 ha. 1958 m., ruošiantis užtvenkti Nemuną, buvo nuspręsta skubiai apželdinti šlaitus, tokiu būdu juos apsaugant nuo vandens erozijos. Be to, šaltiniuotuose šlaituose pavasario polaidžio metu ar po didesnių liūčių susidarydavo nedidelės nuošliaužos. Miškininkai šiam darbui turėjo tik trejus metus, todėl buvo imama iš visų medelynų viskas, ką buvo galima paimti, nesiaiškinant, kaip invazinės rūšys paveiks natūralią aplinką. Pastačius užtvanką, apie pusė kadagyno atsidūrė po vandeniu.

1992 m. įkūrus marių regioninį parką, dėl unikalaus kadagių slėnio ir aplinkinių teritorijų gamtinės įvairovės buvo išskirtas Arlaviškių botaninis draustinis. 2004 m. įsteigta Arlaviškių kadagyno „Natura 2000“ teritorija, kurioje akivaizdžios kadagyno, šaltinių su besiformuojančiais tufais, stepinių pievų buveinės. Vėliau sudarytas gamtos tvarkymo planas, pagal kurį buvo naikinamos svetimų žemių medžių ir krūmų rūšys, sudarant kuo geresnes sąlygas retiems augalams ir kadagiams augti.

Kadagių slėnio viršutinėje dalyje, ant skardžio krašto įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas. Tai atlikta 2010 m., įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (I etapas)“. Visas takas yra 1,3 km ilgio, tame tarpe – 501 m pakylėto lentinio tako. Už jo prasideda įprastas miško takelis, supamas prieš 50 metų pasodinto miško želdinių juostos.

Take įrengta minimali rekreacinė įranga lankytojams su slėnio apžvalgos aikštelėmis, jis pritaikytas neįgaliesiems. Įrengti gruntiniai laiptai šlaite, 6 informaciniai ir 1 teminis stendas, nukreipiančiosios rodyklės. Atlikti gamtos sutvarkymo darbai – miško retinimas, svetimų žemių augalų kirtimai. Nuo tako atsiveria marių kraštovaizdis su natūralia augmenija apaugusiomis salomis bei pusiasaliais, kitame krante ant kalvelių boluojančiomis pavienėmis sodybomis.

Skubotai želdinant Nemuno šlaitus, nauji augalai ėmė stelbti kadagius, šie ėmė skursti ir nykti. Teko sudėtingomis sąlygomis ant stačių šlaitų šienauti ir naikinti bei išgabenti amerikinius uosius, raugerškius, alyvas, erškėčius, sedulas. Dubravos mokomoji urėdija ateityje planuoja kadagyne apgyvendinti bandą ožkų. Tikimasi, kad jos maitintųsi slėniui nereikalinga augmenija, vengdamos tik spygliuotų kadagių.

Kadagių slėnio šlaituose aptinkama įvairiausių augalų. Daugelis jų itin reti. Augalams sąlygos čia iš tiesų unikalios, nes šlaito atokaitoje įšilęs oras atsimuša į mišką, todėl visi žolynai klesti, tankiu sodriu kilimu nuklodami žemę. Prie pat pažintinio tako aptiktas ir labai retas visoje Europoje gauruotasis gvazdikas. Perėjus taką, patenkama į unikalią ąžuolų ir liepų giraitę. Netoliese anksčiau žmonių ganytose pievose užveistas maumedynas su nedidelėmis įvairesnės augalijos salelėmis.

Vidurio Lietuvoje, priešingai nei Dzūkijos miškuose, retai galima aptikti natūraliai vešinčius kadagius, tačiau šioje vietovėje jais apaugęs visas slėnis. Jį sudaro apie 5 ha plotą užimantys krūmynai, kuriuose vyrauja kadagiai. Status šlaitas apaugęs gausia bei reta žoline augmenija ir kadagiais, suvešėjusiais vietovėje maždaug prieš 90 metų. Įprastai kadagynų buveinės formuojasi karbonatinių uolienų turtinguose dirvožemiuose ir išsidėsto upių, ežerų šlaituose arba paežerėse, kur dirvožemiai yra susidarę ant ežerinės kilmės kalkinių darinių – tufų. Tokios kilmės yra ir Arlaviškių kadagynas. Dauguma kadagių turi labai vaizdingas lajų formas – nuo vėduokliškų iki siaurų įvairaus aukščio kolonų.

Išskirtinė kadagyno ypatybė yra oro grynumas, nes kadagys – vienintelis augalas Lietuvoje, išskiriantis ypatingai daug fitoncidų (dezinfekuojančių ir gydančių medžiagų).

Pakalniškių piliakalnis yra Kauno rajone, kairiajame Nemuno krante, į rytus nuo dabartinės Zuikinės, Vaišvydavos kaime. Pasiekiamas iš Didžiosios g. Vaišvydavoje (apie 300 m).

Jis buvo supiltas netoli buvusio Pakalniškių kaimo, kuris atsidūrė Kauno marių dugne pastačius Kauno hidroelektrinę. Šiuo metu piliakalnis yra Kauno marių pakrantėje, atlikti piliakalnio sutvirtinimo ir tvarkymo darbai. Apžvalginis Pakalniškių ekologinis takas (3 km).
Rodyklė prie Didžiosios ir Garšvės gatvių sankryžos Vaišvydavoje
Piliakalnio papėdė
Ant piliakalnio

Legendos pasakoja, kad ant piliakalnio buvusi garsaus valdovo Vaišvydo medinė pilis, saugojusi nuo priešų. Tačiau kartą išdavikų padedami priešai pilį sugriovė iki pamatų ir po to ji nebebuvo atstatyta. Iki 1958 m. piliakalnio papėdėje buvo Pakalniškių kaimas, vėliau iškraustytas dėl Kauno HE statybos. Manoma, kad ant piliakalnio yra išlikusios I pasaulinio karo apkasų liekanos.

Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Dr. Rūta Janonienė

Pilis atvira lankytojams kasdien, išskyrus pirmadienius,

nuo 10.00 iki 16.00 val.

Likus 20 min. iki pilies uždarymo lankytojai nebeįleidžiami.

Valstybinių švenčių dienomis Panemunės pilis nedirba.

Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante, ant stataus ir aukšto (apie 35 metrus) šlaito. Pilį sudaro trys stačiakampio plano 2 – 3 aukštų korpusai, išdėstyti U raidės pavidalu, penki apvalūs bokštai (4 kampiniai ir centrinis bokštas). Pilis sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes – dantyti kuorai. Pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.
Pirmosios pilys  Nemuno  pakrantėje statytos dar apie  1300  metus kaip kovų su  kryžiuočiais  gynybiniai postai. Po  Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis yra priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims.
Miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) XVI a. pabaigoje Raudonėje pagal olandų architekto Nornhardto projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Manoma, kad Raudonės dvarą Krišpinas Kiršenšteinas gavęs iš LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. XVII a. 2-ojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai  Olendskiai  XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).
Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal  L.C.Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą. 1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro. 1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinio karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytynių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.
1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta, joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas. Pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras.
Greta pilies yra Raudonės parkas (26,8 ha; pradėtas kurti XVI a. pabaigoje),  vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro. Parke taip pat stovi paminklas Raudonajai Armijai.
Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aišktelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vilkmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.
Dominuoja vietiniai medžiai (paprastasis klevas,  mažalapė liepa,  paprastasis uosis,  karpotasis beržas, plaukuotasis beržas,  paprastasis ąžuolas, šermukšnis, eglė, ieva, drebulė, blindė ir kiti). Įrengta Šaulių aikštė (tarpukario joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda link Beždžionkalnio (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kuria labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį).
Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.

Piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio. Iš šiaurės vakarų piliakalnį juosia Pieštvės upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Aikštelė beveik trikampė, pailga rytų–vakarų kryptimi, 50 m ilgio, 35 m pločio rytuose. Jos rytiniame gale supiltas 7 m aukščio, 20 m pločio pirmasis pylimas, kurio išorinis 9 m aukščio šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 4 m gylio griovį 4 m pločio dugnu (geriausiai išliko pietrytiniame šlaite), juosusį ir piliakalnio šiaurinę papėdę. Griovio išorinėje pusėje supiltas antras 3 m aukščio, 10 m pločio pylimas, geriau išlikęs tik šiaurinėje ir pietrytinėje dalyse. Vakariniame šlaite, 6 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 30 m aukščio, viršutinėje 6-­8 m aukščio dalyje dirbtinai pastatinti. Išmatavimai: 320 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 250 m pločio.

Piliakalnis apardytas arimų, pirmajame pylime iškasta didžiulė duobė, aikštelės kraštuose -­ apkasas. Dirvonuoja. Į piliakalnį nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu ­- XV a. pradžia.

Smalininkai – rytiniai Klaipėdos krašto vartai. Tai palyginus nesenas miestelis, esantis ant Nemuno kranto, santakoje su Šventosios upeliu, turintis labai įdomią ir turiningą istorinę praeitį. Čia Prūsijos skalvių tautos žemė. Kryžiuočių ordinui užgrobus Prūsiją ir sunaikinus prūsų tautas ir nuolat puldinėjant Lietuvą, lietuviai buvo priversti 1422 metais sudaryti Melno taikos sutartį. Po sutarties Lietuvos riba su ordinu ėjo šalia Smalininkų Šventosios upeliu. Ši vieta vėliau tapo valstybine siena tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia prasidėjo abu  pasauliniai karai. Tačiau abiejose sienos pusėse gyveno lietuviai, kurių kultūrą įtakojo ir svetimšalių papročiai ir gyvenimo būdas.

Senovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams.

Kuriantis muziejui, keliolika metų eksponatai buvo ieškomi bei perkami  arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje.  Tokiu būdu sukaupta virš 7000 eksponatų atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų. Naudojant sukauptus eksponatus, galima pademonstruoti 34 senovinės gamybos technologijas ir 19 amatų: pradedant populiariu ir visiems žinomu bitininkystės amatu ir baigiant geležies išgavimu iš balų rūdos (ši technologija atkurta Kauno Technologijos Universitete ir pasiūlyta įdiegti Smalininkų muziejuje).  Be to, intensyviai renkami kultūrinio paveldo pavyzdžiai susiję su švietimu, mokslu, technikos vystymusi ir  Lietuvos istorija. Ekspozicijos nuolat papildomos naujais eksponatais. Muziejus įsikūręs miestelyje esančioje sodyboje su gražia aplinka. Čia daug medžių ir kitų želdinių, poilsio zona, tvenkinys, kuriame galima irstytis, o ant kranto kūrenti laužą ir pasistatyti palapines.

Muziejus atviras kolekcininkų pateikiamiems eksponatams. Galima keistis eksponatais su kitais panašaus profilio muziejais. Kadangi daug eksponatų pagamintų Vokietijoje ir Rusijoje, muziejus labai pageidautų dalykinių ryšių su šių šalių muziejais.

Bažnyčia : 
Katalikų bažnyčia - vertingiausias Skirsnemunės architektūros paminklas, rašytiniuose šaltiniuose kaip koplyčia minima XVI a. Ji patyrė ilgą istorinę raidą, daug kartų degė, buvo atstatoma. Bažnyčioje išlikęs XVII a. varpas.
Dabartinė neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1903 m.
Bažnyčiai tarnauja kunigas Egidijus Periokas. Skirsnemunė garsėja Šv. Baltramiejaus atlaidais. 

Bažnyčios bokštų viršutiniai tarpsniai yra aštuoniasieniai su labai aukštomis akustinėmis angomis. Fasadinis frontonas turi laiptuotą profilį. Fasade matomi šeši pinkakliai ir trys poros aukštų kontraforsų. Gotikiniai langai baltai nutinkuoti, o jų arkos nusmailintos. Šventoriaus vartai irgi plytiniai, su trimis smailiomis arkomis, trikampiu frontonu ir pora bokštelių. 

VIEŠVILĖS ŽUVITAKIAI – ŽUVŲ KELIO Į NERŠTAVIETES ATKŪRIMAS

Viešvilės upė yra dešinysis Nemuno intakas. Upės ilgis 22 km. Didžioji upės dalis (apie 16 km) yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. Tai buvusi vertinga lašišinė upė, turėjusi gausią šlakių populiaciją, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių (Viešvilės – 4,5 ha, 2,7 km nuo žiočių ir Gulbinų – 6,7 ha, 4,2 km nuo žiočių) su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių.

Atsižvelgiant į upės ichtiologinę vertę ir potencialias lašišinių žuvų – šlakių ir kitų migruojančių žuvų rūšių (žiobrių, upinių nėgių, margųjų upėtakių) išteklių atkūrimo galimybes Viešvilės upės užtvankose pasiūlyta pastatyti žuvų pralaidas. Žuvitakių įrengimas užtvankose ant Viešvilės upės Viešvilės mstl. ir Gulbinų k. Jurbarko r. buvo numatytas Šlakių išteklių atkūrimo ir apsaugos programoje, patvirtintoje žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2003-01-15 įsakymu Nr. 3D-5/14 (Žin., 2003, Nr. 9-317). Šios užtvankos taip pat buvo įrašytos į aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2003-01-16 įsakymu Nr. 27/3D-13 “Dėl aplinkosauginių reikalavimų nustatymo saugomų ir globojamų žuvų rūšių migracijos keliuose” (Žin., 2003, Nr. 19-835) patvirtintą Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašą.

Pagal Bendrosios vandens politikos direktyvos (2000/60/EB) reikalavimus turi būti saugoma, gerinama ir atkuriama gera paviršinių vandenų būklė visuose vandens telkiniuose. Upėje turi būti antropogeninės veiklos nesutrikdytas nuotėkio dydis ir jo dinamika, upės vientisumas, vandens organizmų migracija ir nuosėdų pernešimas. Žuvų migracijos kelio atkūrimas svarbus ir įgyvendinant tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus – Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvenciją (Žin., 2001, Nr. 50-1742).

VšĮ Gamtos paveldo fondas, vykdydama Jungtinių Tautų vystymo programos ir Pasaulio aplinkos fondo projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“, finansavo abiejų žuvų pralaidų techninių statybos projektų parengimą ir skyrė lėšas žuvų pralaidos Gulbinų tvenkinio užtvankoje ant Viešvilės upės statybai. Kadangi turimų lėšų nepakako Viešvilės žuvitakiui įrengti, VšĮ Gamtos paveldo fondas kartu Jurbarko sav. parengė papildomą paraišką lėšoms iš ES struktūrinių fondų gauti. Jurbarko r. sav. 2007 m. gavo paramą projektui „Šlakių ir kitų praeivių žuvų migracijos kelio atkūrimas Viešvilės upėje“. Jo įgyvendinimo metu buvo pastatytas Viešvilės žuvitakis, įsigyta įrangą žuvų mokslinės stebėsenos programai vykdyti. Abiejų žuvitakių projektus parengė projektavimo firma „Gedilieta“ (projektų autorius Gediminas Lietuvininkas), o sėkmingai įgyvendino UAB „Kavesta“.

Pastatyti žuvitakiai gerai dera su gamtine aplinka. Žuvitakiai svarbūs ne tik žuvų ištekliams atkurti. Kadangi žuvų migracijos (neršto) ir rekreacinis sezonai nesutampa, Viešvilės žuvitakį bus galima naudoti kompleksiškai. Įrengta maudykla (tapatinama su žuvų poilsio baseinu), taip pat besimaudantiems pastatyta vandens kaskada. Rekreacinėms sąlygoms pagerinti numatyti priėjimo takai ir želdiniai. Atkūrus šlakių migracijos kelią į nerštavietes per 10 metų planuojama pasiekti 50 % upės potencialaus produktyvumo (500 vnt. šlakių), t. y. apie 250 suaugusių žuvų. Atsikuriant žuvų ištekliams Viešvilės upėje bus galima organizuoti patrauklią šlakių licencinę žūklę, apylinkės pritrauks daugiau turistų, skatins turizmo plėtrą. Todėl žuvitakiai teiks ilgalaikę socialinę - ekonominę naudą vietos bendruomenei.

Jurbarko rajone Smalininkus garsina ne tik didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, bet ir seniausia vandens matavimo stotis. Šiai – net 200 metų.

Tai vienintelė senoji stotis mūsų šalyje, kurios autentiškų stebėjimų duomenys išlikę iki šių dienų.

Nors pirmoji vandens matuoklė Smalininkuose neišliko, čia tebestovi akmeniniai vandens lygiui matuoti laiptai, netoliese – stebėjimo bokštelis. Jo sienoje – žymos menančios didžiausius potvynius. Tačiau vandens matavimo stoties istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei siautė šiose fotografijose užfiksuotos stichijos.

Prieš du šimtmečius Prūsijos karaliaus vardu išleistoje 73-ų vandens matavimo stočių įrengimo instrukcijoje minimi ir Smalininkai. Stotis, įrengta 1811 m. spalio 1-ąją, iki šių dienų išliko pats svarbiausias objektas.

„Matavimai, jų tyrimai padeda nustatyti galimus būsimus didžliulius potvynius, ledonešius ir su jais susijusias nelaimes“, – aiškina hidrologas doc. dr. Eduardas Červinskas.

Jonas Jablonskis apie šios stoties svarbą rašė, kad „didelė ir vientisa stoties stebėjimų apimtis svarbi ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulio hidrologams“. Lietuvos hidrometeorologai 1811-uosius metus laiko Nemuno tyrimų pradžia.

„Ši vandens stotis Europos kontekste yra labai svarbi, nes yra išlikę visi 200 metų laikotarpio duomenys ir galima dėl to galima nustatyti daug hidrotechninių dėsningumų“, – vandens stoties reikšmę išryškina senovinės technikos muziejaus vadovas Justinas Stonys.

Senųjų stebėjimų duomenys buvo saugomi Berlyne, vėliau – Lietuvoje. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas ir kadaise buvęs garsus čia esantis uostas.

Prieš 7-erius metus buvo atliktas Smalininkų vandens matavimo stoties kapitalis remontas, tačiau uostui ir aplinkai sutvarkyti lėšų nebuvo. Ateityje tikimasi išvalyti uosto vagą, sutvarkyti akmenimis grįstus šlaitus

Viešvilės girininkija yra atitolusi nuo Viešvilės.

Piliakalnis įrengtas Raudonės upelio dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė trikampė, orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 37 m ilgio, 35 m pločio pietvakariuose. Jos pietvakarių krašte supiltas 40 m ilgio, 3 m aukščio, 12 m pločio pylimas, už kurio iškastas 6 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 18 m aukščio. Išmatavimai: 160 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir iki 140 m pločio.

Aikštelės šiaurinę dalį nuplovė Raudonė, pietinis šlaitas link tvenkinio paveiktas erozijos. Piliakalnis apaugęs praretintais lapuočiais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu ­- XIII a

Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 38x28 m dydžio. Jos šiaurinėje pusėje supiltas lenktas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 8 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 26-­30 m aukščio. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnį 1960 m. žvalgė Istorijos institutas.

Apaugęs lapuočiais medžiais, kurie pradėti retinti. Vakarinėje piliakalnio pusėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygios keramikos.

Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta vienam iš seniausių ir didingiausių Žemaičių žemės XVII - XXI a. sakralinių kompleksų: pranciškonų bernardinų  vienuolynui ir bažnyčiai, kuri 1926 m. tapo Katedra, kunigų seminarijai, Vyskupų rūmams, senajai mokyklai ir kitoms sudėtinėms dalims, būtinomis sėkmingai sakralinio komplekso veiklai.

Bernardinų vienuolyno Telšiuose fundacijos iniciatoriai - Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo  žmona Kotryna Goslauskaitė -Valavičienė Sapiegienė. Kadangi Telšių miestas  buvo karaliaus dvaras, tai vienuolyno steigimą turėjo patvirtinti Abiejų Tautų Respublikos karalius Žygimantas III Vaza.  Pirmieji vienuoliai įsikūrė nedideliame mediniame vienuolyne su koplyčia. Netrukus buvo pradėta mūrinio vienuolyno statyba. 1650 m. Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio iniciatyva ir rūpesčiu prie vienuolyno buvo pastatyta didelė medinė bažnyčia. Tuo pat metu prie naujai pastatytos bernardinų vienuolyno bažnyčios karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius Abraomas Kazimieras  Kontrimavičius pastatė  Loreto  namelį, kuris buvo vienintelis tuometinėje Žemaičių vyskupijoje ir toliausiai į Šiaurę nutolusi  Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Namelis buvo mūrinis, 9,5x5,06 m didžio, statant dabartinę mūrinę bažnyčią - Katedrą, tapo apatine presbiterija, jungiančia centrinę bažnyčios erdvę su zakristija.

Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus kartu su kapinių tvora, rytiniais ir vakariniais vartais yra Kretingos parapijos naujosiose (II-osiose senosiose) kapinėse ir sudaro vientisą kompleksą (unikalus objekto kodas 23595).

1893 m. paskutinis Kretingos savininkas grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) ir jo motina grafienė Sofija Tiškevičienė Kretingos parapijos naujosiose kapinėse pastatė neogotikos stiliaus raudonų plytų koplyčią, projektuotą švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmano.

Koplyčia dviejų dalių: apačioje rūsys-mauzoliejus ir virš jo kylanti koplyčia. Pirmiausia iš tašytų akmenų ir raudonų plytų buvo sumūrytas ir žemių kalvele apjuostas rūsys-mauzoliejus Tiškevičių šeimos nariams laidoti. Pagrindiniame fasade įrengtos dvivėrės metalinės ornamentuotos durys. Kad kalvos žemės neslinktų, koplyčia buvo apjuosta aukšta Kretingos dvaro plytinėje degtų raudonų plytų tvora. Viršus puoštas iš Prūsijos pargabentomis profiliuotomis plytomis, primenančiomis stogelius. XX a. IV deš. dvaro šeimininkai apsauginę tvorą nuardė. Jos plytų rasta tvarkant šv. Antano rūmų pamatus. Į koplyčios kalvą vedė sraigtiniai laiptai, esantys visai kitoje vietoje, nei dabartiniai.

Virš rūsio pastatyta koplyčia iš kryžminiu būdu krautų, išgaubtai rėjuotomis siūlėmis sujungtų raudonų plytų sienomis. Siaurą, aukštą, kontraforsais suremtą pagrindinį koplyčios fasadą užbaigia du lygiagretūs smailūs skydai: navos ir prieangio. Ryškūs šio fasado akcentai: centrinis smailiaarkis, masverku puoštas langas (1928 m. nuotraukoje matome, kad šį langą puošė vitrašas su šventųjų figūromis, šiuo metu lange įstatytas paprastas stiklas), profiliuotų plytų ornamentai, reljefiška, ornamentuota pokarnizinė juosta, kuri kartojasi ir presbiterijos fasade. Šoniniuose fasaduose keičiasi smailiaarkiai su masverkais langai ir laiptuoti kontraforsai. Kontraforsai pagrindiniame fasade turėjo baigtis bokšteliais.

Senolis ąžuolas vadinamas Mingėlos ąžuolu, nes šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Jų penkios kartos rūpinasi šiuo medžiu. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti 600-700 metų. Aukštis – 15,7 m, apimtis – 7,7 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ji seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo, toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas. 

Pasak vietos gyventojo Stasio Mingėlos, „anam kuningaa viršūnę nurentė... O mon bočius išėmė anam [ąžuolui] širdį... Nuo to medžiui pasidarė geriau... Bergs lonką uždėjo... Peri uoksoj pelėda...“. 

2010 m. VSTT planavimo ir kadastro skyriaus specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą nutarta, kad būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei žiedus, kuriais kadaise buvo suveržtas kamienas. Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas nauja tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinkta ąžuolo gilių sudaiginti sodinukų – pamainą šiam galiūnui. Darbus finansavo Aplinkos apsaugos rėmimo programa, o vykdė VšĮ „Lietuvos arboristikos centras.

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. 

Šalia vyskupo rezidentinio namo yra M.Valančiaus sodelis, kuriame yra paminklas vyskupui. Paminklo autorius skulptorius Antanas Aleksandravičius. 1951 m. kelių vietinių komunistų rankomis paminklas buvo nugriautas ir atiduotas į antrinių žaliavų punktą, kurios vedėjas Antanas Norkus paslapčia savo namų prieangyje po grindimis, užritinęs akmenį, vyskupo biustą paslėpė. Tik Sąjūdžio pradžioje, dėka iniciatyvių žmonių ir A.Norkaus sūnaus Antano, vysk. Valančiaus biustas, po pusketvirto dešimtmečio slėpimo, 1988 m. grįžo į katedrą.1990 m. paminklas buvo atstatytas toje pačioje vietoje, kur jis ir stovėjo.

Žemaičių Vyskupystės muziejus įkurtas 1999 m. vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 m. vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis. Žemaičių vyskupystės muziejus pristato vieną iš dviejų buvusių Lietuvoje vyskupijų XV–XX a. pr. – Žemaičių (Medininkų) vyskupiją, kurios centras beveik 450 metų buvo Varniai, užėmę ypatingą vietą religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime bei palikę ryškų pėdsaką krašto istorijoje. Muziejaus patalpose įsikūręs Turizmo informacijos centras.

1873 m. Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla garsėjusią rezidenciją. Vokiečių kilmės architektas Karlas Lorenzas suprojektavo puošnų rūmų ansamblį, organiškai įsikomponavusį į seną natūralaus miško vietoje suformuotą ir dviem tvenkinių grandinėmis paįvairintą mišraus stiliaus parką. Architektūriniu ansamblio akcentu tapo šiaurinėje aukščiausioje ir vaizdingiausioje parko dalyje pastatyti italų neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikos stiliaus žirgynas.

Centrinių rūmų vidus įrengtas 1882-1885 metais, jį dekoravo Kazimiero Sommerio Stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos. M. Oginskio rūmai - vieni gražiausių XIX a. Lietuvoje statytų istorizmo laikotarpio architektūrinių statinių. 1994 m. rūmuose atidarytas ir iki šiol veikia Žemaičių dailės muziejus. Muziejus kaupia ir eksponuoja po visą pasaulį pasklidusių žemaičių dailininkų kūrybą, pristato Plungės dvaro ir Oginskių giminės istoriją atspindintį kultūros paveldą.

Tai neogotikinio stiliaus pastatas, kuriame buvo auginami įvairių veislių arkliai, ypač puoselėti žemaitukai. Žirgais rūpinosi vyriausiasis arklininkas ir du jo padėjėjai. Čia buvo ir karietinė, maniežas.
Nepriklausomos Lietuvos metais rūmuose veikusi žemės ūkio mokykla buvo atnaujinusi žirgyną – augino veislinius žemaitukus.
Buvusiame žirgyne kasmet vyksta tarptautiniai Mykolo Oginskio klasikinės muzikos festivaliai.

Įspūdingiausią parko medžių grupę - ąžuolų – augančią į pietvakarius nuo rūmų vainikuoja legendomis apipintas garsiausias ir garbingiausias parko medis - PERKŪNO ĄŽUOLAS.

1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, o nuo 1987 m., - respublikinės reikšmės gamtos paminklas. Tai paprastasis ąžuolas (Quercus robur). Medis viršijęs gamtinę brandą ir yra rezignacijos fazėje. Lapuotumas apie 60 %. Medžio aukštis 26 m Medžio apimtis 0,9m aukštyje - 4,86m.

Spėjama, kad Plungės parko vietoje žiloje senovėje buvusi alkvietė. Parko ąžuolynas ir dabar sudaro tokio miško-alko įspūdį. Švento ąžuolyno centre augo ir seniausias, stipriausias trumpaliemenis ir plataus šakų vainiko ąžuolas. Po juo gyvenę dievai, pagonys buvę įrengę aukurą, čia amžinąją ugnį kurstė vaidilutės.

Manoma, kad šis ąžuolas auga nuo pagonybės laikų buvusiame šventajame miške. Su šiuo ąžuolu siejama graži legenda apie vaidilutės Galindos meilę ir supykusį Perkūną, kuris trenkė į ąžuolą. Nuo to laiko ąžuolas vadinamas Perkūno vardu. Kita legenda sako, kad į šį ąžuolą Perkūnas trenkė kai po žemaičių krikšto prie ąžuolo buvo užgesinta šventoji ugnis. Dar ir dabar jo kamiene tebėra žaibo žymės.  Iš senųjų plungiškių atsiminimų sužinome, kad kunigaikščio Mykolo Oginskio žmona Marija po ąžuolu rengdavo vaidinimus vaikams ir jaunimui. Už ąžuolo, Babrungo slėnyje, gėlyne Oginskių laikais buvęs įrengtas saulės laikrodis.

Laikrodinė oranžerija – kunigaikščio Mykolo Oginskio Plungės dvaro ansamblio pastatas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas su restauruotu XIX amžiaus vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą bei išlikusia XIX amžiaus oranžerijos sodinukų auginimo linija.

1806 metais Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas iš grafo Vikentijaus Potockio nusipirko Plungės dvarą su aplinkiniais palivarkais. Taip prasidėjo 67 metus (1806-1873) trukęs grafų Zubovų valdymo laikotarpis Plungėje. 1846 metais pietiniame parko pakraštyje ant XVII amžiaus dvarvietės pamatų pastatyta ši pilaitė su bokšto laikrodžiu – neogotikinio stiliaus grafų Zubovų vasaros vila. 1873 metais Zubovų Plungės dvarą ir valdas su pilaite nusipirko kunigaikštis Mykolas Oginskis. Mykolo ir Marijos Oginskių valdymo laikotarpiu (1873-1915) šalia laikrodinės įkurta oranžerija. Tarpukario ir pokario metais laikrodinėje įrengti butai miesto gyventojams, 1953 metais čia įsikūrė pionierių ir moksleivių namai. Nuo 1989 metų pastatas stovėjo tuščias ir apleistas.

2012 metais po restauracijos į laikrodinę įsikėlė Viešoji biblioteka. Plungės viešoji biblioteka - išskirtinės vietos (geografine, istorine bei kultūrine prasme) šeimininkė ir išskirtinio kultūros lauko dalyvė.  Šalia laikrodinės atgimsta vaistažolių sodai, kaip atminimas dar kunigaikščių Oginskių laikais čia žydėjusiam ir klestėjusiam sodui. Kuriama lauko skaitykla ant XIX šimtmečio akmenų – dar viena gėlių ir ramybės oazė po atviru dangumi.

XVIII a. pab. Plateliai atiteko privačion prancūzų grafų Šuazelių nuosavybėn. Dvarą grafai valdė iki 1940 m. 

Sodybos planinėje struktūroje, kuri pradėjo formuotis XVII a. pab. ryškios dvi pastatų koncentracijos: šiaurinėje dvaro sodybos dalyje abipus kelio į Gintališkę – centrinė pastatų grupė (rūmai, ledainė, oranžerija, oficina), vakarinėje ir pietinėje dalyje – dvaro sodybos ūkinių pastatų koncentracija. Rūmai 1943 m. sudegė. Išliko 6 dvaro pastatai. Išlikusių pastatų architektūrai būdinga XIX a. II pusės liaudies architektūros tradicijos (kluonas, kumetynas, oficina), neogotikinių formų interpretacija (svirnas), istorizmo laikotarpio ,,plytų stilius” (arklidė). Išlikę pastatai pritaikyti šių dienų reikmėms: Platelių dvaro svirne veikia istorinė-etnografinė, gamtos ekspozicijos, parodų salėje organizuojamos parodos. Buvusiose dvaro arklidėse įkurtas Užgavėnių muziejus. Buvusiame rūsyje atidarytas amatų centras, kluone - kultūros namai.

1999 m. gegužės 31 d. architektūrinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a.–XX a. pr. Platelių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Kompleksui priklauso: parkas, kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina.

XIX a. II p. liaudiškos architektūros su neogotikiniais elementais statytame Platelių dvaro svirne 2011 m. atnaujintos Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, šio žemaičių krašto etnografijos ekspozicijos, naujai įrengta moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, kultūrologai kviečia ne tik aplankyti ekspozicijas, bet ir į edukacinius užsiėmimus. Moksleiviai ir suaugusieji mokomi advento, Šv. Kalėdų, Trijų Karalių švenčių papročių, įvairiais būdais gaminti Užgavėnių kaukes, lieti žvakes, siuvinėti, megzti riešines, žemaitiškas pirštines ir kojines, marginti vašku ir skutinėti velykinius kiaušinius, žaisti tradicinius žemaitiškus žaidimus.

XIX a. II p. istorizmo laikotarpio, "plytų stiliaus" arklidėje įsikūrė pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje, kuriame pristatoma garsi Žemaitijoje tradicinė Užgavėnių šventė, daugiau negu 250 įvairių Užgavėnių "lėčynų". Tai vienintelis toks kaukių muziejus visoje Europoje. 1996 m. įkurtame Užgavėnių kaukių muziejuje šiuo metu daugiau kaip 200 kaukių iš visos Žemaitijos.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, lietuvių rašytoja klasikė, literatūroje žinoma Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, netoli Šateikių. Šis dvarelis XIX a. priklausė grafui Pranciškui Plateriui. Tuo metu Julijos tėvai buvo šio dvarelio prižiūrėtojai: tėvas – urėdas, motina – gaspadinė. 
1965 metais minint rašytojos Žemaitės 120-ąsias gimimo metines, jos gimtajame restauruotame name įrengta memorialinė ekspozicija. 2012 metais dar kartą suremontuotas dvarelio gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas. 
Gimtojoje rašytojos troboje kviečiama susipažinti su ekspozicija, atspindinčia jos gyvenimo ir kūrybos kelią.
Dvarelio svirne atidaryta memorialinė Stanislovo Riaubos ekspozicija: čia išsamiai susipažinsite su vienu iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, unikalia jo kūryba.
Atstatytame tvarte siūloma susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu: tradiciniais žemaičių kryžiais-saulutėmis, šventųjų skulptūrėlėmis.
Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus perėjo Žemaičių dailės muziejaus žinion.

Rumšiškių miško pušis – botaninis gamtos paveldo objektas, 2000 m. paskelbtas gamtos paminklu, storiausia Lietuvoje pušis. Auga Rumšiškių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, Kaišiadorių miškų urėdijos Rumšiškių girininkijos (363 kv., 6 skl.) teritorijoje, Rumšiškių miške, apie 350 m į pietryčius nuo senosios vaikų stovyklavietės „Kauno marios“. Medis patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją.

Būklė

Savo matmenimis ir išvaizda pušis smarkiai išsiskiria iš aplinkinių medžių. Pušis viršijusi gamtinę brandą ir yra stagnacijos fazėje. Jos kamienas ne sykį paveiktas pievų ir krūmynų gaisrų. Tai liudija anglies pėdsakai žievėje. Sakinimo laikai palikę randus žievėje – joje buvo daromi pusės metro pločio ir daugiau kaip metro ilgio pjūviai. Aplaužytos šakos – kertamų medžių ar į kirtavietę įsiveržusių vėjų padariniai. Yra ertmių kamieno pagrinde ir lajoje. Viršūnėje kelios stambios šakos tarpusavyje sujungtos lynais. Teritorija aplink medį tvarkinga, įrengti informaciniai stendai, suoliukai. Supantis mišrus miškas priskiriamas kertinėms miško buveinėms.

Kamieno storis

Kamieno apimtis 2 metrų aukštyje viršija 5 metrus, tuo tarpu žemiau apimtis sumažėja iki 4 metrų. Viena iš priežasčių – sakų rinkimas. Nors medis žaizdą beveik išsigydė, tačiau išliko tipiškas, į apačią plonėjantis sakinto medžio kamienas. Be to, manoma, kad prie to galėjo prisidėti reguliariai besikartodavę miško paklotės gaisrai. Pušims tokie gaisrai nebaisūs, jų žievė yra stora ir apsaugo medį nuo žalingo ugnies poveikio, o šakos pakankamai aukštai, kad ugnis nepasiektų. Ilgainiui dėl besikartojančių gaisrų ties pagrindu pušies žievė suplonėjo, taip sustiprindama į viršų platėjančio medžio kamieno įspūdį.

I piliakalnis

Piliakalnis įrengtas ant Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančios kalvos. Šlaitai statūs, 8–14 m aukščio. Aikštelė stačiakampė, pailga pietvakarių - šiaurės rytų kryptimi, 33 x 13 m dydžio, beveik iš visų pusių apjuosta dabar nuskleistu pylimu, kuris išlikęs iki 0,6 m aukščio. Pietvakarinėje papėdėje yra 25 m pločio, 2 m gylio griovys. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, pietrytinis šlaitas dirvonuoja. Pietvakarinės aikštelės krašte yra erozinė įduba. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu­ – II tūkstantmečio pradžia.

Papėdės gyvenvietė užima 4 ha plotą, joje rasta lipdytos brūkšniuotu, grublėtu, lygiu paviršiumi ir žiestos keramikos, šlako, dvejos trinamosios girnos.

130 m į pietvakarius nuo pirmojo yra Maisiejūnų piliakalnis II, o 250 m į šiaurės vakarus išlikę Maisiejūnų pilkapiai. Maisiejūnų piliakalniai ir pilkapiai – vienas geriausiai išlikusių Nemuno vidurupio archeologinių paminklų kompleksų.

II piliakalnis

Piliakalnis buvo įrengtas ant Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančios atskiros kalvos, ariant apardytas. Šlaitai vidutinio statumo, 5–10 m aukščio. Aikštelė - ovali 37 x 9 m dydžio, šiek tiek iškiliu viduriu ir aukštesne pietvakarine dalimi. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu­ – II tūkstantmečio pradžia.

Papėdės gyvenvietė užima 4 ha plotą, joje rasta lipdytos brūkšniuotu, grublėtu, lygiu paviršiumi ir žiestos keramikos, šlako, dvejos trinamosios girnos. 350 m į šiaurę išlikę Maisiejūnų pilkapiai. Maisiejūnų piliakalniai ir pilkapiai – vienas geriausiai išlikusių Nemuno vidurupio archeologinių paminklų kompleksų.

Varkališkių I piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, kitaip dar Varkališkės, Juodkočiai, Lapainia – piliakalnis, priešpilis ir gyvenvietė Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje, Kruonio seniūnija.  Piliakalnis yra eglyne. Jis sunkiau surandamas, kadangi Nemuno aukštutinės terasos šlaitas šioje vietoje išraižytas panašiomis giliomis griovomis.

Piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulio vidurinėje dalyje.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia.

Lietuvos liaudies buities muziejus – tai muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.) Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių (194 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi.

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.

1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė – Pikšrienė. 1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas.

Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 22 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.

Darsūniškio vartai–koplytėlės stovi ant trijų pagrindinių kelių Darsūniškio miestelio (Kruonio sen.) prieigose, ties riboženkliais, Kaišiadorių rajone. Treji vartai, čia dar vadinami „bromais“, yra labiausiai Darsūniškį garsinantys objektai. Jie pravažiuojami atvykstant į miestelį iš Kruonio pusės – šv. Agotos vartai, iš Sekionių – šv. Kazimiero, iš Užgirėlio – šv. Jurgio (šalia trykšta Darsūniškio šaltinis). Istorinę reikšmę turinčius Darsūniškio vartus ketinama įrašyti į Savivaldybės nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Senieji vartai nėra išlikę iki mūsų dienų. Sovietmečiu, 1963 m. vartai buvo nugriauti, o atstatyti Atgimimo laikais 1990 m.

Šimtamečių vartų pastatymo data nėra aiški. Paplitusi nuomonė, kad vartai pastatyti po 1818 m. gaisro, kuomet sudegė bene visas miestelis su bažnyčia – jie ir buvo pastatyti tam, kad apsaugotų miestelį nuo gaisrų. Tai tarsi patvirtina šv. Agotos – globėjos nuo gaisrų – vartai. Pagal kitą versiją – kad vartai statyti žymiai anksčiau, 1818 m. gaisro metu nukentėjo ir vėliau buvo atstatyti.

Kaišiadorių muziejuje saugomas Darsūniškio klebono kun. Juozapo Čapliko 1913 m. sausio 16 d. sudarytas „Darsūniškio Romos katalikų parapijoje esančių kryžių sąrašas”, kuriame rašoma ir apie Darsūniškio vartus: „Šv. Agotos ir šv. Kazimiero vartai pastatyti lenkų karalių laikais; žymėjo Darsūniškio miestelio, besinaudojusio Magdeburgo teise, ribas”, o „šv. Jurgio vartai su jo paveikslu pastatyti prieš trejus metus Darsūniškio miestelėnų”.

Tvirtinama, kad dveji miestelio vartai (šv. Agotos ir šv. Kazimiero) buvo pastatyti tarp 1791–1794 m., kuomet miestelis ketverius metus naudojosi Magdeburgo teisėmis. Šios teisės dėjo pagrindus miestiečių savivaldai, suteikdavo jiems įvairių privilegijų ir atleisdavo nuo daugelio prievolių. Tretieji (šv. Jurgio) vartai pastatyti daug vėliau, tik 1910 m. Kad buvo pastatyti ne treji, o dveji vartai, paaiškinama paprastai: XVIII a. pabaigoje Darsūniškis buvo linijinio plano gyvenvietė – tai reiškia, kad per miestelį ėjo tik viena gatvė. Jos abiejuose galuose buvo pastatyti dveji vartai. Trečias kelias iš miestelio vedė Jiezno kryptimi, ir ilgą laiką prie jo stovėjo kelios miestelėnų sodybos. Miestelio gatvė prie šio kelio išaugo palyginus vėlai – tuo paaiškinamas vėlyvas vartų pastatymas.

Vartai buvo nugriauti 1963 m. rugpjūčio 10 d., o jų liekanos suverstos į Nemuną. Atstatyti 1990 m. rugpjūčio 11 d. Vartų skulptūros ir paveikslas buvo netikėtai surasti tuometiniame Lietuvos TSR ateizmo muziejuje Vilniuje. Muziejus viską grąžino atgal į atstatytuosius vartus. Šv. Agotos vartuose buvo pritvirtintas ir bronzinis Darsūniškio herbas, kuriame pavaizduotas šv. Kazimieras (nuo Kruonio pusės).

Per ilgą laiką vartus–koplytėles apgaubė įvairūs nutikimai ir legendos. Per gaisrus ir karus vartai išlikdavo sveiki. Tokie įvykiai stiprindavo žmonių tikėjimą vartuose esančių šventųjų galia ir užtarimu. Todėl kiekvieną iš šių trijų šventųjų dieną vykdavo procesijos prie vartų, žmonės meldėsi, prašė malonių ir užtarimo. Ypač garbinama buvo šv. Agota – globėja nuo gaisrų. Žmonės pasakojo, kad kai tik kildavo gaisras, reikėdavo ranka ar lazda paliesti šv. Agotos skulptūrą, paskui nubėgti ir paliesti degantį namą – ir ugnis bemat užgesianti. Šv. Agotos ir Kazimiero statulos senuosiuose vartuose buvo rengiamos rūbais.

Nors vartai Atgimimo laikais buvo atstatyti jau šalia kelių, tačiau dažnas keliautojas stengiasi pravažiuoti būtent pro juos. Buvo atkurta ir tradicija su procesija juos aplankyti ir paminėti: šv. Agotą – vasario 5 d., šv. Kazimierą – kovo 4 d., šv. Jurgį – balandžio 23 d.

Vartai nėra vienodi, nes vieneri vartai yra vėlesni už kitus dvejus geru šimtmečiu. Vartų skirtumai pastebimi išlikusiose pokario nuotraukose: jose matosi, kad šv. Agotos ir šv. Kazimiero vartų stogai yra tos pačios konstrukcijos, o šv. Jurgio vartų stogas yra paprastas dvišlaitis. Šventųjų vaizdavimo būdai taip pat skirtingi – pirmuose dviejuose (senuosiuose) vartuose šventuosius vaizdavo skulptūros, o trečiuose (šv. Jurgio) buvo šventojo paveikslas. Matyt, apie 1910 m. pastačius šv. Jurgio vartus, buvo atnaujinti senieji vartai – paaukštinti stulpai, laikantys stogą.

Senieji „bromai“ buvo mūriniai, stogai skiedromis, gontais dengti. Statulos buvo didelės, vos ne žmogaus ūgio.

Mačiūnų piliakalnis, Prienų piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Mačiūnų kaimo, Ašmintos seniūnija. Pasiekiamas plentu Prienai – Kaunas, yra kairėje vakaruose nuo jo, baigiant išvažiuoti iš Prienų, pradėjus kilti iš Nemuno slėnio.

Piliakalnis įrengtas kalvoje, Morkūnupio kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 5 m ilgio, 8 m pločio (1953 m. buvo 20x10 m).

Rytinė piliakalnio dalis apardyta statant pastatus, šiaurės rytų šlaitas - tiesiant Kauno – Prienų plentą. Šiaurės vakarų šlaitas nuslinkęs į upelį, dabar jo vietoje tvenkinys. Terasa apardyta apkasų, šiaurės rytų pylimas - duobės. Piliakalnis dirvonuoja, šiaurės vakarų šlaitas apaugęs mišriu mišku.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia.

Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1604 m. Ji buvo Birštono parapijos filija. Vyskupas Benediktas Vaina Birštono bažnyčią 1609 m. pavertė Prienų parapijos filija. Prienų bažnyčiai 1609 m. dovanotas Bagrėno palivarkas su trobesiais ir Bagrėno kaimas su 33 valakais žemės. Klebonas įpareigotas išlaikyti vikarą. Klebonas turėjo būti lietuvis arba gerai mokėti lietuviškai. XVII a. pradžioje veikė parapinė mokykla. Nuo 1644 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. Klebono Vaitiekaus Izdebskio rūpesčiu 1674 m. pastatyta nauja bažnyčia.

1750 m. pastatyta dabartinė medinė. Ji 1875 m. remontuota, paplatinta. Tuo metu šventoriuje pastatyta mūrinė koplyčia. Naują bažnyčią 1885 m. konsekravo Seinų pavyskupis Juozapas Olekas. 1906 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas Juozapas Rudaitis). 1907 m. įkurta biblioteka - skaitykla. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1918 m. įsteigta „Žiburio" gimnazija, kurios ilgametis direktorius buvo kunigas Feliksas Martišius (1879–1955).

Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota. Prienų klebonas Juozas Zdebskis 1971 m. rugpjūčio 26 d. areštuotas, už vaikų katekizacįją nuteistas 1 m. kalėti Pravieniškėse.

Dubravos dvyniai – botaninis gamtos paveldo objektas, 1971 metais paskelbtas saugomu gamtos objektu. Auga Samylų sen., Kauno raj, Dubravos eksperimentinės–mokomosios miškų urėdijos Šilėnų girininkijos (78 kv., 16 skl.) teritorijoje, Dubravos miške. Dubravos dvyniai – tai kamienais suaugę du medžiai – paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.) ir paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Pušies aukštis 33 m, ąžuolo – 27 m. Abiejų medžių apimtis – 360 cm.

Pamilo ąžuolas pušį. Jų draugystės pradžios niekas nežino. Ar kėkštas pamiršo, kur paslėpė gilę, ar voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą. Iš daigelių išaugo medžiai, ir vienas nuo kito neatsitraukė daugiau kaip 150 metų. Laikas vis stipriau glaudė ąžuolėlį prie savo lieknosios pušelės. Taip ir liko kartu visam gyvenimui žaliuoti ir šalti, tyliai ošti ir su vėtromis kovoti.

Dubravos rezervatinė apyrubė – saugoma teritorija Kauno rajone, rezervatas. Terminu „rezervatinė apyrubė“ apibrėžiamas nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija. Apima kelis Vaišvydavos girininkijos Dubravų miško kvartalus (51, 52, 68, 69). Rezervatinė apyrubė įsteigta 1994 m. Plotas – 120 ha. Įsteigta siekiant išsaugoti retas miško augavietes, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Gamtiniu požiūriu vertinga rezervatinėje apyrubėje esanti natūrali aukštapelkė.

Rezervatinėje apyrubėje apsauginis režimas palaikomas nuo 1968 m., t. y., auga beveik penkis dešimtmečius žmogaus neliečiamas miškas. Per tuos metus kaupėsi sausuoliai, vėjalaužos, vėjovartos, susidarė sąlygos liemenų kenkėjams bei grybinėms ligoms išplisti. Nekontroliuojamas liemenų kenkėjų židinio plitimas rezervate neigiamai įtakojo aplinkinių eglynų sanitarinę būklę. Dubravos miške 1993–1997 metais dėl liemenų kenkėjų žuvo apie trečdalis eglynų.

2005 m. per rezervatą įrengtas 1,9 km ilgio pažintinis takas.

Jeigu jūs domitės geologija ir norite išmokti "skaityti" mūsų krašto gelmių istoriją, užrašytą ant jos plutos sluoksniuose, tai būtinai aplankykite Žiegždrių geologinį taką, kurio pradžią atrasite netoli Žiegždrių (senojo Kalniškių) kaimo. Tako ilgis 1,6 km. Ruošdamiesi kelionei nepamirškite apsiauti patogiais batais, nes kopsime į stačius šlaitus, leisimės į vandens išgraužtas griovas, ieškosime "velnio pirštais" vadinamų akmenų. Keliaudami Žiegždrių geologiniu pažintiniu taku susipažinsite su senųjų Nemuno slėnio šlaitų sandara, aplankysite aukščiausią Žiegždrių atodangos vietą, kuri siekia 22 m. aukštį, o šlaitų nuolydis – 50o ir net yra vietų, kur jie beveik vertikalūs. Vaizdingiausiose vietose yra įrengtos poilsio aikštelės su regyklomis. Pamatysite storiausią kairiojoje Kauno marių pakrantėje liepą, kurios kamieno apimtis – 4,3 m, o aukšties siekia 27 metrus. Žygiuodami taku stebėsite, kaip atrodo ardomi Kauno marių krantai, ir įsitikinsite, kad geologiniai procesai vyksta ir šiuo metu. Sužinosite, kas yra sufoziniai cirkai ir tako pabaigoje pamatysite įspūdingą Kalniškių konglomeratų atodangą su žiojėjančiomis ertmėmis ir olomis, kuriuose aptinkamos ir susutingusių stalaktitų užuomazgos. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti šių gamtos kūrinių.

II-V 10.00 — 17.00

VI 10.00 — 16.00*

Bilietų kaina (nuo 2015-04-01): 4 €.

Vaikams, mokiniams, senjorams – 2 €.**

Vaikai iki 6 m. ir neįgalieji įleidžiami nemokamai.

Ekskursijos vedamos antradieniais — penktadieniais nuo 10 val. iki 17 val., šeštadieniais nuo 10 val. iki 16 val., išskyrus kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį (nuo 13 val.).

Ekskursijos data ir laikas rezervuojami tik telefonu bent prieš 5 darbo dienas iki apsilankymo vienuolyne.

Neregistruotos ekskursijos nevedamos.

Tel.: (8~37) 458868

Už gido paslaugas papildomai mokama: 10 €.

Kiekvieno mėnesio pirmasis šeštadienis — piligrimų ir maldininkų diena.

Šv. Mišios bažnyčioje aukojamos 12 val. Bažnyčia atdara nuo 10 val. iki 16 val. Esate laukiami melstis kartu.

Ekskursijos vedamos tik nuo 13 val. Išsamesnės informacijos teirautis galite el. paštu: info@pazaislis.org

* II-V Paskutiniai lankytojai įleidžiami 16:30, VI- 15:30.

**Asmenys, kuriems taikytinos nuolaidos, prieš pirkdami bilietą privalo pateikti nuolaidas suteikiantį pažymėjimą. 

Pažaislis – Kauno miesto teritorija į pietryčius nuo Petrašiūnų, šiaurės vakariniame Kauno marių krante, Kauno marių regioniniame parke.

Garsus Pažaislio vienuolyno ansamblis. Yra parkas, paplūdimys, jachtklubas, keleivinių laivų prieplauka, įsikūręs Pažaislio kultūros ir turizmo centras. Vasarą vienuolyne vyksta muzikos festivaliai, Žolinės atlaidai. Pažaislį nuo miesto skiria vandens jėgainė. Didelę Pažaislio dalį užima Pažaislio šilas.

Pažaislio Taikos kalno ąžuolas yra storiausias Kauno apskrityje, apie 600 metų amžiaus. Jo apimtis 5,15 m, aukštis 21 m, auga prie Pažaislio vienuolyno tvoros.

XVII a. viduryje minimas Pažaislio dvaras, priklausęs Oborskiams. LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas 1664 m. nupirko iš Kauno žemės teismo teisėjo Samuelio Oborskio Pažaislio dvarą ir dovanojo jį vienuoliams kamalduliams, taip pat įsipareigojo duoti 40 000 zlotų 12 vienuolių išlaikymui. Pirmiausia pastatyti vienuolių atsiskyrėlių (emeritų) mediniai nameliai ir Šv. Onos bažnytėlė. 1667 m. rudenį padėtas mūrinės bažnyčios kertinis akmuo.

Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. vienuolynas uždarytas ir perduotas pravoslavų vienuoliams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys kazimierietės.

1946 m. prijungtas prie Kauno miesto. 1951–1964 m. Pažaislyje buvo psichoneurologijos ligoninė. Iki pastatant Kauno HE beveik visas Pažaislis buvo į šiaurės rytus nuo vienuolyno 54°52′50″N 24°01′40″E.

2001 m. lapkričio 3 d. Pacų palaikai sugrąžinti ankstesniąją palaidojimo vietą.

Vieškūnų piliakalnis stūkso Palemone, prie Kauno marių, buvusioje Vieškūnų kaimo teritorijoje. Išsidėstęs tarp Lakštingalų slėnio (šiaurėje) ir Pažaislio jachtų klubo (pietuose). Šalia Geležinkelio (Palemono) forto liekanos.

Kalno papėdėje buvo Vieškūnai. Gynybiniai įrengimai rodo, kad piliakalnis buvo svarbus kovų su kryžiuočiais centras.

Piliakalnis aptiktas 1992 metais. Pasakojama, kad čia vaidenasi.

Samylų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė  Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Samylų, Samylų seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Vaišvydava – Viršužiglis pasukus į Samylus, Samylų šiaurinėje dalyje, už sandėlių, už upelio pavažiavus į dešinę pietryčių kryptimi 800 m žvyruotu keliu iki jo galo, yra 30 m į dešinę vakaruose, miške. 1,5 km į šiaurę stūkso Samylų II piliakalnis.

Šiaurinėje ir rytinėje papėdėse 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos.

Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Piliakalnis apaugęs praretintais medžiais.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Samylų II piliakalnis – piliakalnis Kauno rajone, Samylų sen., į pietryčius nuo Samylų, Kauno marių regioniniame parke. Senovės gynybinis statinys stūkso apie 1,5 km į šiaurę nuo Samylų piliakalnio, 50 m į vakarus nuo Kauno marių vakarinio kranto, į pietus nuo mažo į marias įtekančio upelio. Pasiekiamas iš kelio  1902  Vaišvydava–Girionys–Žiegždriai , per Šlienavą.

Samylų II piliakalnis yra nacionalinės reikšmės archeologinis ir kraštovaizdžio paminklas, 2013 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą

Apie Kauno marių pakrantėje medžiais ir krūmais apaugusį piliakalnį 2011 m. vasario 10 d. pranešė direkcijos biologas Giedrius Vaivilavičius. Kultūros paveldo centro archeologai nuvykę į vietą šį radinį išžvalgė ir patvirtino 2011 m. gegužės 12 d.
Teritorija užima 12 122 kv. m. Piliakalnis įrengtas daugiausia lapuočiais medžiais ir eglėmis apaugusiame aukštumos iškyšulyje, iš rytų pusės juosiamame buvusio Nemuno slėnio (dabar – marių), iš priešingos pusės – mažo bevardžio upelio griovos, o pietvakarių pusėje toliau tęsiasi aukštuma.

Teritorija užima 12 122 kv. m. Piliakalnis įrengtas daugiausia lapuočiais medžiais ir eglėmis apaugusiame aukštumos iškyšulyje, iš rytų pusės juosiamame buvusio Nemuno slėnio (dabar – marių), iš priešingos pusės – mažo bevardžio upelio griovos, o pietvakarių pusėje toliau tęsiasi aukštuma.

Muziejus įkurtas įkurtas 1962 m. poetės Salomėjos Nėries (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) name Palemone, kuriame ji gyveno 1937–1941 m. Veikia Salomėjos Nėries literatūrinė ir memorialinė ekspozicijos. Muziejuje vyksta poetės gimtadienio ir mirties dienos paminėjimai, poezijos popietės, plenerai.

Darbo laikas:
antradieniais – šeštadieniais 9–17 val.

Bilieto kaina:
suaugusiesiems – 3 Lt;
moksleiviams, studentams, kariams, pensininkams – 1 Lt.

Ekskursijos kaina:
suaugusiesiems – 3 Lt vienam asmeniui (papildomai prie lankytojo bilieto);
moksleiviams, studentams, kariams, pensininkams – 1 Lt vienam asmeniui (papildomai prie lankytojo bilieto).
Ekskursija užsienio kalba (rusų arba anglų) – 10 Lt vienam asmeniui (papildomai prie lankytojo bilieto).
Ekskursija trunka 45 min.; grupėje ne mažiau kaip 10 ir ne daugiau kaip 25 asmenys.

Edukacinės programos kaina:
moksleiviams – 2 Lt  vienam asmeniui (papildomai prie lankytojo bilieto);
suaugusiesiems – 4 Lt vienam asmeniui (papildomai prie lankytojo bilieto).

Papildomos paslaugos
Organizuojamos ekskursijos, literatūros pamokos, paskaitos, edukacinės programos.

Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė (KHE) – „Lietuvos energijos gamybos“ valdoma didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti hidroelektrinė Lietuvoje. Pastatyta 1960 m. ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 224 km nuo Nemuno žiočių. Architektas P. Ryžikas, inžinierius D. Chrenovas ir kt.

2014 m. Kauno hidroelektrinei suteiktas Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės vardas, elektrinės teritorijoje buvo atidengta A. Brazausko atminimo lenta

Pirmieji sumanymai

Nemuno hidroresursus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjo ir jų panaudojimo problemą sprendė profesoriaus G. Merčingo vadovaujama Vandens energijos tyrimų komisija. Po karo šią problemą daug kartų kėlė profesorius Steponas Kolupaila, inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti, akcinė bendrovė „Galybės“ planavo statyti hidroelektrines, tačiau visa tai liko neįgyvendinta.

Kauno hidroelektrinės istorija prasidėjo 1929 m., kai inžinierius J. Smilgevičius parašė Lietuvos vyriausybei dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus sunaudojęs 5 kWh elektros energijos, o Norvegijoje – 3000 kWh. Išeitis iš šios padėties – panaudoti Lietuvos hidroresursus ir statyti hidroelektrines ant Nemuno ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries – ties Jonava, turi būti išnaudotos ir mažesnės upės – Minija, Jūra, Šventoji, Dubysa, Šešupė ir kitos. Autorius pateikė ne tik techninius - ekonominius skaičiavimus, bet ir finansinius siūlymus, kaip sukaupti statyboms lėšų, kokie bus gaunami pelnai ir kaip bus grąžinamos skolos. Jo siūlomos hidroelektrinės per metus būtų pagaminusios kiekvienam gyventojui per 300 kWh elektros energijos. Apie Nemuno hidroelektrinę buvo nemažai rašoma to meto periodinėje spaudoje, išleista net atskira knygelė, tačiau Lietuvos energetikoje įsitvirtinęs užsienio kapitalas įvairiais būdais trukdė rimtai svarstyti vietinių energetikų siūlymus.

Prie Nemuno hidroresursų panaudojimo problemos bandyta grįžti vokiečių okupacijos metais (1943–1944 m.). Vyriausioji vandenų ir energijos valdyba bandė sudaryti Nemuno energetinio panaudojimo schemą, tačiau tai buvo tik provizorinė schema, besiremianti stambaus (1:100000) mastelio topografine medžiaga.
Projektavimas

Nemuno hidroresursų panaudojimu rimtai susirūpinta po Antrojo pasaulinio karo. 1948–1951 m. prieš pradedant statyti hidroelektrinę, buvo ištirti visi Nemuno hidroresursai, sudaryta jų naudojimo schema. TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė Sąjunginio projektavimo instituto „Hidroenergoprojekt“ Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti 7 hidroelektrines, jų bendra galia turėjo siekti 468 tūkst. kW. Per metus jos turėjo pagaminti vidutiniškai 2143 mln. kWh elektros energijos. Visa hidroelektrinių kaskada būtų išnaudojusi 120 m vandens kritimo aukštį. Kauno hidroelektrinė – pirmoji pagal šią schemą statytina elektrinė.

Į būsimosios statybos aikštelę pirmieji atvyko instituto Vakarų ekspedicijos tyrinėtojai: geologai, hidrologai, hidrogeologai, topografai, gręžimo meistrai. Išgręžta daugiau kaip 50 000 metrų gręžinių, padarytos dešimčių kvadratinių kilometrų nuotraukos, šimtus tūkstančių kartų matuotas vandens lygis, skaičiuotas upės debitas. Ekonomistai tyrė rajonus, kuriems bus tiekiama Kauno HE elektros energija, nagrinėjo jų raidos perspektyvą. Inžinieriai elektrikai skaičiavo optimalią hidroagregatų galią, būsimąją energijos gamybą ir t. t.

Elektrinės įrangą projektavo Maskvos ir Leningrado projektavimo institutuose, gamyklų konstruktorių biuruose, specializuotose projektavimo organizacijose, mokslinio tyrimo institutuose, laboratorijose ir bandymų stotyse. Prie projektavimo nemažai prisidėjo Kauno politechnikos institutas, tirdamas laivybos įrenginių hidrauliką ir slenkstinės užtvankos variantą. Įrengimai buvo gaminami Leningrado metalo, Charkovo turbinų, Sverdlovsko hidrogeneratorių gamyklose ir kt.

„Lietprojekto“ projektavimo institutas sudarė Kauno HE gyvenvietės projektą. Rūpintasi ir būsimosios hidroelektrinės architektūra. Kad mašinų salė būtų šviesi, didelei fasado daliai buvo suprojektuoti surenkamojo gelžbetonio rėmai su stiklo blokais.
Statyba

Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 m. lapkričio mėn. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub.m grunto, supilti 3,5 mln. kub.m žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. kub.m betono ir gelžbetonio.

Svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus, kad priemolis, susilydęs su betonu į ištisinę dangą, nepaliktų nė plyšelio vandeniui.

1957 m. spalio 23 d. į pagrindinę daubą paklojamas pirmasis kubinis metras betono.

1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrengimai. Betoninėje spiralinėje kameroje sumontuotos Charkove pagamintos PL-661-VB-500 tipo turbinos pasisukančiomis mentėmis, o mašinų salėje – Sverdlovsko gamyklos VGS 700/100-48 tipo, 22 500 kW galios generatoriai.

1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis (pagal numeraciją – ketvirtasis) hidroagregatas. Elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Antrasis (Nr.3) hidroagregatas pradėjo veikti 1959 m. gruodžio 23 d., trečiasis (Nr.1) – 1960 m. vasario 26 d., ketvirtasis (Nr.2) – 1960 m. balandžio 18 d. Hidroelektrinė pasiekė projektinę 90 MW galią. 1960 m. vasario 8 d. įjungtos beveik visos 110 kV elektros tiekimo linijos – Kauno hidroelektrinės energiją gavo Prienai, Marijampolė, Sovetskas, Šilutė ir Klaipėda.

Statant hidroelektrinę, imtasi komplektuoti būsimuosius jos eksploatacininkus. Tačiau paaiškėjo, kad dirbusiųjų hidroelektrinėse tebuvo vienas kitas. Reikėjo priimti neturinčius patirties ir juos apmokyti. Hidroturbinų mašinistus rengė Kamos, o budinčiuosius inžinierius – Narvos hidroelektrinė.

Viena  reprezentatyviausių gatvių Aukštojoje Panemunėje – prezidento Antano Smetonos alėja – nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios buvo intesyviai užstatoma kurortiniais pastatais. Gatvės išskirtinumą byloja ir tai, jog ši, bene ilgiausia vasarvietės alėja, tapo simboliniu kurorto architektūriniu „frontu”, atspindinčiu įvairiapylę Aukštosios Panemunės pastatų stilių paletę – nuo paprastų sodybinių pastatų, kuriuose ryškesni modernizmo estetikos elementai (kaip pavyzdžiui, Rožės Gertienės gyvenamasis namas) iki kurortinės architektūros pavyzdžių, artimų romantinėms viloms.

Vis tik, galima daryti prielaidą, jog daugelį A. Smetonos alėjos namų vienija tarpukario Lietuvoje vešėjusi modernumo idėja, o A. Panemunės kurortinė aplinka buvo puiki terpė jai skleistis įvairiomis formomis. Autentiškas pavyzdys – Barborai ir Kazui Zubauskams statytas namas. Anot Zubauskų anūkės, šis pastatas buvo pastaytas 1930 metais ir nacionalizuotas po 1940-ųjų. Viloje įkurdinta šachmatininkų draugija, veikė jų klubas. Apie 1988-uosius name vėl apsigyveno teisėti savininkai.

Pastato kompozicija labai organiška. Vyraujanti pagrindinio fasado simetrija ir virtininiai langai suteikia vilai švaros ir lengvumo įspūdį. Bene išraiškingiausias pastato akcentas – iš A. Smetonos alėjos pusės mezonine įkomponuotas pusmėnulio (ir saulės motyvas) raižinys. Įdomu tai, jog tarpukariu jis buvo užpildytas stiklo šuke, todėl atspindėdamas šviesą, tapo labai ryškiu akcentu.

Palemono Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia stovi Kauno miesto šiaurės rytinėje dalyje, Palemone.

Parapijos teritorijos ribos apima Palemoną ir Neveronis. Čia gyvena apie 10 000 gyventojų. Kiekvieną sekmadienį į šv. Mišias ateina nuo 600 iki 800 tikinčiųjų. Bažnyčios šventoriuje įsikūrę seserų saleziečių (Marijos Krikščionių pagalbos dukterų) namai. Šiuo metu Palemono bendruomenėje yra 5 amžinųjų ir 3 laikinųjų įžadų seserys.

1991 m. birželio 4 d. prasidėjo bažnyčios statybos. 1991 m. spalio mėn. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino bažnyčios kertinį akmenį. 1993 m. šventoriaus teritorijoje pradėtas statyti Marijos Krikščionių Pagalbos Dukterų Instituto (seserų saleziečių) namas. 1993 m. šv. Mišios jau vyko naujai statomos bažnyčios rūsyje. Šioje laikinoje koplyčioje buvo pastatytos Marijos Krikščionių Pagalbos ir Šv. kun. Jono Bosko statulos. Vidaus statybos darbai galutinai baigti 1996 m. pavasarį, o bažnyčia pašventinta tų pačių metų rugpjūčio 15 d. 1997 m. kovo 31 d. vyskupas Vladas Michelevičius pašventino seserų saleziečių bendruomenės namą bažnyčios šventoriuje.

1934 m. Petrašiūnuose įsikūrė kapucinai. Jie pagal architekto Nikolajaus Mačiulskio projektą 1934 m. pastatė mūrinę bažnyčią (rūpinosi kun. Vincas Mieleška). Ją 1936 m. konsekravo arkivyskupas Antonio Arata. Bažnyčios rūsyje įrengta kino salė (buvo rodomi religiniai filmai). Kapucinai leido religinį „Lurdo“ žurnalą.

Pietinė oficina pastatyta XVII – XVIII a. sandūroje. XVIII a. tebevykstant vienuolyno statyboms ji tarnavo kaip gyvenamasis namas su virtuve, amžiaus pabaigoje kamalduliai pradėjo naudoti pastatą kalvystės darbams. Pravoslavai oficinoje įsirengė žiemos cerkvę, Šv. Kazimiero kongregacijos seserys – miltų saugyklą. Po 1985 m. rekonstrukcijos patalpas planuota panaudoti muziejaus kavinei, bet pasikeitus šalies santvarkai ir vienuolyno šeimininkams planai liko neįgyvendinti. 2011 m. pietinė oficina pilnai renovuota EEE finansinių mechanizmų, valstybės biudžeto ir seserų kazimieriečių lėšomis. Čia įkurta ekspozicija ir edukacinė klasė.

Tai vienas aukščiausių (šlaitų aukštis siekia iki 40 m) ir žinomiausių piliakalnių Lietuvoje. XIV a. pab. ant piliakalnio stovėjo medinė Birštono pilis, kuri buvo Trakų kunigaikštystės gynybinės sistemos dalis ir vienas iš Vytauto medžioklės dvarų. Pilis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1382 m., kuomet, anot Vygando Marburgiečio, viena iš trijų Trakų kunigaikštystę puolusių kryžiuočių kariuomenės dalių „nuėjo Birštono pilies link, bet greitai atsitraukė“. Gilių, šaltiniuotų raguvų, klampia šaltiniuota pelke, pylimas ir įtvirtintu papiliu apjuosta pilis buvo ne kartą kryžiuočių pulta, tačiau niekada nepaimta. 1401 m. Birštonas minimas kaip Vytauto dvaras, o 1423 m. - kaip jo žmonos Julijonos Vytautienės medžioklės dvaras. Tuomet pilyje lankėsi kunigaikščiai ir kiti didikai, atvykdavę į medžiokles. Kartais pilis tapdavo ir prieglobsčiu nuo karų ar kitų neramumų. Birštono pilyje 1473 m. gyvenęs karalius Kazimieras Jogailaitis su šeima, slėpėsi nuo šalyje siautėjusios maro epidemijos. Vėliau pilis netekusi gynybinės reikšmės ir nunykusi iki XVII a. 
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1953 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Rasta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1968 m. archeologai nustatė piliakalnio teritoriją.

Tai senoji kurorto teritorija. 1874 m. kurortą nusipirkęs Jiezno dvarininkas Ignacijus Kvinta ėmė kurti parką. Medžių alėjos sodintos taip, kad jomis einant buvo galima patekti iš vieno statinio į kitą. Alėjos turėjo savo pavadinimus – „Birutės“, „Meilės“, „Svajonių“. Kai kurios pavadintos tiesiog augančių medžių pavadinimais – „Eglių“, „Kaštonų“, „Liepų“, „Beržų“. Tarpukariu parką prižiūrėjo Dotnuvos sodininkai. 1926 m. parke buvo įrengtas fontanas. Alėjų sandūrose žydėjo gėlynai. Parke specialiai įrengtame paviljone kasdieną grodavo orkestras.Vytauto parko gėlynai buvo puoselėjami ir sovietmečiu. Netoli Geltonosios biuvetės tuomet žydėdavo ypatingas gėlynas, vadintas „Kalendoriumi“. Jame kasdien būdavo persodinamos gėles, kurios suformuodavo įvairiaspalvę tos dienos datą. 
1986 m. parkas buvo priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. Šiuo metu parkas gerokai sunykęs. Nugriautos senosios sanatorijos ir vilos, nebėra gėlynų, fontano, o iš alėjų belikę tik likučiai.

Birštono sakralinis muziejus įsikūręs buvusios klebonijos pastate. Pastatui apie 120 metų. Sovietmečiu pastatas buvo gyvenamas namas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatus atsiėmė teisėtas savininkas – Birštono parapija. Kunigo dekano monsinjoro J. Dalinevičiaus iniciatyva ir Birštono savivaldybės dėka, sakralinio muziejaus atsiradimo idėja buvo įgyvendinta. 2000 metų gruodžio 26 d. muziejus atvėrė duris lankytojams. Pastovios ekspozicijos autorius yra Lietuvos Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Muziejuje - 10 salių. Dvi salės yra skirtos garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873-1962), keletas - antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui (1920-2000). Ekspozicijos, skirtos Birštono bažnyčios istorijai, sakraliniam menui, XIX a. lietuvių liaudies mažajai skulptūrai, liturginiams indams ir altoriaus reikmenims. Antrame aukšte dvi salės yra skirtos parodoms eksponuoti. Jose organizuojamos profesionalių menininkų, meno mokyklų auklėtinių darbų parodos. Liturginių indų ekspozicijoje didžiuojamės seniausiu muziejaus eksponatu – Musninkų bažnyčios komunine (1619 metai). Šioje salėje puikuojasi XVIII – XX a. liturginiai indai: taurės, monstrancijos, kryžiai – relikvijoriai, komuninės, viatikinės, patenos. Sakralinio meno salėje XVII – XX a. dailininkų paveiksluose pavaizduoti šventieji, Šventojo Rašto scenos. Visų dėmesį patraukia XIX a. tautodailininkų medinių skulptūrėlių kolekcija. Birštono bažnyčios salėje pristatoma istorija nuo medinės šv. Judo Tado bažnyčios iki 1909 m. pastatytos šv. Antano Paduviečio bažnyčios.

Žodis „kùrhauzas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu (Tarptautinių žodžių žodynas). Birštono kurhauzas yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų Lietuvoje, 2006 m. įrašytas į architektūros paveldo objektų sąrašą. 1855 m. Birštono kurorte jau stovėjo kurhauzas. Pirmieji koncertai jau vyko 1860 m. (gitaristas Stanislovas Sčepanovskis,smuikininkas Liudvikas Paradinskis). 1879 m. liepą koncertavo žymus Lenkijos ir Europos pianistas Ignotas Jonas Paderevskis (1860- 1941 m.). Kurhauzas tarpukariu buvo kapitališkai rekonstruotas, interjeras dekoruotas K. Šimonio pano, įrengta lauko terasa su staliukais po skėčiais. Birštono kurorto direktoriaus Balio Matulionio nurodymu kurhauze buvo atidaryta viena pirmųjų dietinio maitinimo įstaigų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo bene vienintelis pastatas Birštone nukentėjęs nuo gaisro, kurio metu sudegė interjeras.

Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Karjeras grėsmingai plėtėsi Birštono link. Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdžio vertybių propaguotojų pastangų dėka ši žalinga veikla buvo sustabdyta.

Škėvonių atodanga yra viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji įtraukta ir į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti, iki 33 m aukščio atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis, su ryškiais dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniais. Siauriausioje vietoje gūbrio plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m. Atodangos vidurinėje dalyje yra gilus ir platus erozinis įrėžis (čia šlaitas nuožulnesnis). Apatinė atodangos dalis kai kur pašlapusi dėl požeminio vandens ištakų.

Išlikusi retai kur kitur aptinkama dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio (maždaug 5 m virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta). Tarpledynmečio sluoksnis padeda mokslininkams atkurti prieš 117–130 tūkst. metų vyravusio šiltojo laikotarpio gamtines sąlygas. Tokios dūlėjimo plutos konstatavimas stratigrafams palengvina nustatyti vidurinio ir viršutinio pleistoceno uolienų ribą, padeda pažinti landšafto paleogeografines sąlygas tarpledynmetyje.

Pelekonių IV piliakalnis, Dambavos piliakalnis, Pilalė – piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR271; unikalus objekto MC kodas 5519; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A222P) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Gegužinio kaimo, Jiezno seniūnija. Pasiekiamas važiuojant į šiaurę nuo Kašonių, pasukus link Dambavos, nuo jos lauko keliuku pavažiavus į šiaurės vakarų kyšulį, iš jo, laikantis kiek kairės, paėjus mišku į šiaurės vakarus 300 m, yra miške.

Piliakalnis yra 2,35 km į šiaurę nuo Pelekonių pirmojo piliakalnio, 2,15 km į šiaurę nuo antrojo ir 900 m į šiaurės vakarus nuo trečiojo piliakalnio. Jis įrengtas Nemuno dešiniajame ir Viekšnios kairiajame krantuose, jų santakoje (dabar Kauno marių tvenkinys). Aikštelė trikampė, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 85 m ilgio, 33 m pločio pietryčių gale. Jos pietryčių krašte supiltas 35 m ilgio, 5,5 m aukščio, 25 m pločio pylimas, kurio išorinis 9 m aukščio šlaitas leidžiasi į 30 m pločio, 2 m gylio griovį. Pylimo šiaurės rytų dalis viršuje, 6,5 m ilgyje ir 8 m plotyje, plokščia ir 2 m žemesnė už pietvakarinę. Šiaurės rytų piliakalnio šlaite, link Viekšnios, 6 m žemiau aikštelės yra 27 m pločio terasa, per 3 m žemėjanti į šiaurę. Šlaitai statūs, 30 m aukščio.

Piliakalnis apaugęs mišriu mišku.

Manoma, kad bažnyčia 1529 m. jau buvo, nes Birštonas vadinamas miestu. 1609 m. seniūnas įpareigotas atstatyti sunykusią Birštono bažnyčią, kuriai buvo dovanoti 2 valakai žemės. 1643 m. bažnyčiai dovanotas Žydeikonių kaimas ir įpareigota laikyti pamaldas. Anksčiau buvusi parapija tapo filija. Manoma, kad 1655 m. bažnyčia sudegė, nes 1674 m. vėl įpareigota atstatyti. 1669, 1717 ir 1744 m. nurodyta filija. 1782 m. bažnyčios vietoje stovėjo kryžius. 1787 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Lėšų skyrė Prienų seniūnas K. Sapiega. 1795 m. atkurta parapija. XVIII a. Birštone buvo parapinė mokykla.

1900 m. patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas (archit. Vaclovas Michnevičius). Klebonas Jonas Karvelis su parapijiečiais 1900–1909 m. pastatė dabartinę bažnyčią. Statybą prižiūrėjo architektas Edmundas Frykas. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Pas kleboną Joną Jonį 1956 m. apsigyveno iš įkalinimo Mordvijoje grįžęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis. Birštonas tapo Kaišiadorių vyskupijos būstine. 1957 m. klebonijoje vyskupas T. Matulionis konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Po to klebonas J. Jonys buvo suimtas ir ištremtas 4 metams į Mordviją. 1958 m. į Šeduvą ištremtas ir vyskupas Teofilius Matulionis.

Žvėrinčiaus miškas (arba Žvėryno miškas) plyti Birštono savivaldybės šiaurės vakaruose, Nemuno dešiniajame krante, Prienų kilpoje. Nutiestas pėsčiųjų ir dviračių takas (~10 km), yra medžio skulptūrų, poilsiaviečių, laužaviečių. Miške apsistoja migruojantys paukščiai – mažoji žuvėdra, upinė žuvėdra, antis, kiras, tilvikas.

Miškas nuo seno garsėjo karališkomis medžioklėmis. Žvėris į Nemuno kilpą suvarydavo nuo Trakų ir Aukštadvario. Legendos byloja, kad po Žvėrinčiaus ąžuolu (1,8 m skersmens ir 15 m aukščio) yra ilsėjęsis pats Ldk Vytautas. 2005 m. uraganas Ervinas šį ąžuolą nuvertė.

Birštono miesto centrinis parkas - tai miškas mieste, kuriame natūraliai susiformavęs takų tinklas. Daugumą želdinių sudaro pušys, vietomis klevai ir lapuočiai. Parkas atnaujintas pritaikant aktyviam poilsiui ir turizmui, įrengiant reikalingą infrastruktūrą. Parkas užima 25 ha plotą. Šalia parko įrengta Vasaros estrada, kurioje vyksta miesto šventės, organizuojami įvairūs renginiai. Greta auganti ilgaamžė pušis, įtraukta į saugotinų gamtos paminklų sąrašą.

Parke įrengti įvairios paskirties sporto, skulptūrų, dviračių ir poilsio takai iš bazalto dangos žaismingai įsiliejančių į parko kraštovaizdį.
Sporto takas: krepšinio, vaikų žaidimų, riedlenčių aikštelės, mini golfo takeliai, įrengta dešimt treniruoklių, kuriais galima mankštinti beveik visas raumenų grupes.
Inventoriaus nuoma Birštono sporto centre, Jaunimo g. 3, tel. +370 319 65 640, el. paštas sportas@birstonas.lt, www.birstonosportas.lt.

Ramybės ieškantiems  žmonėms, kurie tiesiog nori pailsėti, pasivaikščioti, paskaityti knygą ramiame gamtos kampelyje yra „Skulptūrų takas“, kurį puošia aštuonios žinomų Lietuvos menininkų skulptūros:
1. K. Vildžiūnas „In Jazz“,
2. A. Lik „Atokvėpis“,
3. V. Nalivaika „Paukščių choras“,
4. K. Vildžiūnas „Versmių indas“,
5. M. Gaubas „Katytė“,
6. R. Kvintas „Mergaitė“,
7. M. Gaubas „Prieš kelionę“,
8. S. Žirgulis „Gyvenimo šaltiniai“.

Parke suformuotas ir pažintinis „Nemuno kilpų“ pasivaikščiojimo takas, atkartojantis Nemuno vingius. Takas sudėliotas iš Lietuvos laukų mažųjų riedulių.

• Birštono muziejus
• Du
• Trys
• Keturi
   

1. Pirmas
2. antras
3. trečias

Pradžią Birštono muziejui davė geografijos mokytojo Petro Kazlausko kartu su vidurinės mokyklos kraštotyrininkais surinkta etnografinių, istorinių eksponatų, dokumentų, fotonuotraukų, spaudos kolekcija. Ji buvo eksponuojama ,,Tulpės“ sanatorijoje 1966 metų birželio mėnesį vykusiose iškilmėse, suteikiant Birštonui respublikinio pavaldumo miesto - kurorto teises. Po ilgų susirašinėjimų su įvairiomis instancijomis, pritariant ir tarpininkaujant naujam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui A. Zenkevičiui, buvo surastos patalpos  muziejui. Tai buvo ,,Tulpės“ sanatorijos vasarinė vila ,,Ramunė“, statyta 1932 m.,  tarpukaryje buvusi girininko A. Katelės vila, kurioje vasaromis poilsiaudavo mokytojai. 1967 m. kovo 6 d. muziejaus vedėju buvo paskirtas mokytojas P. Kazlauskas. Prasidėjo muziejaus kūrimo darbai, atliktas pastato kapitalinis remontas, pritaikant patalpas muziejui. Tuo pat metu buvo intensyviai kaupiami eksponatai, architektas K. Miežinis suprojektavo ekspozicinius baldus, patalpose tuo metu buvo rengiamos laikinos parodos. Nuo 1971 metų muziejui vadovauti buvo paskirtas istorikas Juozas Šleikus. 1972 metų liepos mėnesį buvo baigta rengti pastovi kurorto istorijos ekspozicija. 1976 metais vietoje lauko verandos buvo pastatytas 100 kv. m. priestatas. Jame įrengtos 2 parodų salės ir muziejaus fondų saugykla. 1986 metų antroje pusėje Birštono muziejui pradėjo vadovauti Vidmantas Puskunigis. Buvo atliktas patalpų remontas, iš dalies performuota ekspozicija. 1993 metais muziejus atsiskyrė nuo Kauno istorijos muziejaus ir iš filialo tapo savarankišku muziejumi, pavaldžiu Birštono savivaldybei. 2000 metais muziejui buvo perduotas senosios klebonijos pastatas, kuriame įkurtas muziejaus sakralinis skyrius. Nuo įsikūrimo muziejuje dirbo 59 darbuotojai. Per metus muziejaus ekspoziciją aplanko per 10 000 lankytojų, muziejaus fonduose saugoma apie 8.000 eksponatų, surengiama apie 30 kilnojamųjų parodų, daugiau kaip 20 renginių, apie 50 edukacinių užsiėmimų.

Nemuno krantinės ilgis apie 2 km. Krantinė įrengta iš karto po Kauno hidroelektrinės pastatymo, siekiant apsaugoti Birštoną nuo potvynių. Tai inžinerinis įrenginys, kuris puikiai pritaikytas rekreacijai. Nemuno krantinė skirta pėstiesiems ir dviratininkams. Krantinė tamsiu paros metu apšviesta, pastatyti suoliukai.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Pri quas audiam virtute ut, case utamur fuisset eam ut, iisque accommodare an eam. Reque blandit qui eu, cu vix nonumy volumus. Legendos intellegam id usu, vide oporteat vix eu, id illud principes has. Nam tempor utamur gubergren no.

Ex soleat habemus usu, te nec eligendi deserunt vituperata. Natum consulatu vel ea, duo cetero repudiare efficiendi cu. Has at quas nonumy facilisis, enim percipitur mei ad. Mazim possim adipisci sea ei, omnium aeterno platonem mei no.

Consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė XIV a. Jas statė vokiečių meistrai. XIV amžiuje pastatyta pirmoji mūrinė Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Jai buvo lemta tapti vienu svarbiausių atsparos taškų lietuvių kovose prieš kryžiuočius. Pastatyta XIII a. II pusėje Nemuno ir Neries santakoje. Buvo aptvarinio tipo, be bokštų, netaisyklingo keturkampio formos, užėmė apie 0,5 ha ploto. Pilies sienas sudarė dvi akmeninės kiautinės konstrukcijos mūro sienos. Vidinė – kalvoje, išorinė – apsauginiame griovyje – fosoje. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo .

Laisvės alėja - Prieš beveik du šimtus metų Rusijos caro Nikolajaus I-ojo įsakymu nuspręsta jam pastatyti prospektą, štai taip ir atsirado ši alėja. Dar ji buvo vadinama Kaizerio Vilhelmo gatvė (Kaiserwilhelmstrasse), lietuviai nusprendė pavadinti Laisvės alėja, bet pervadinta į Stalino prospektą, tačiau galiausiai nuo 1961 m. vis tiek tai - Laisvės alėja. Caras sukūrė mums vieną iš ilgiausių pėsčiųjų gatvių Europoje, kurios ilgis yra beveik 1,7 km. Šiandien čia turime didžiausią maitinimo, parduotuvių ir kultūros pasiūlą mieste. Laisvės alėjos išplanavimas tiksliai parodo rytų (Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia) ir vakarų kryptis (Senamiesčio pradžia). 

Lietuvos paštas, aptarnaudamas gyventojus, verslo įmones, įstaigas ir organizacijas, teikia pašto, pasiuntinių, finansines ir kitas paslaugas, kurių yra daugiau kaip 100 pavadinimų. Teikiamos įvairios tarptautinio pašto paslaugos

1562 m. liepos 11 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Anuomet laiškai iš Krokuvos Vilnių pasiekdavo per 7 dienas. Pašto svarba dar labiau išaugo, kai 1583 m. Lenkijos karalius Steponas Batoras suteikė paštui viešumą – nustatė vienodus mokesčius. Galimybę pasinaudoti paštu turėjo kiekvienas žmogus. Tuo metu paštas pradėtas pristatyti reguliariai.

„Prisikėlimas“, 1990 m.

Apžvalgos aikštelė

1988 m. prasidėjus tautiniam Atgimimui, visuomenė ėmė reikalauti bažnyčią grąžinti tikintiesiems. Tais pačiais metais įstiklintas bažnyčios bokštas, sutvirtintos metalinės konstrukcijos. 1989 m. kovo 22 d. įregistruoti Prisikėlimo bažnyčios atstatymo tarybos įstatai. „Bangos“ gamykla įsipareigojo perduoti bažnyčios pastatą komitetui iki 1993 m. tokios būklės, kokios jis buvo perimant jį gamybos reikmėms. Tačiau, gamyklai bankrutavus, susitarimas nebuvo įvykdytas.

Atstatant projekte padaryta kai kurių pakeitimų. Buvo atsižvelgta į tai, kad atstatyta šventovė turėtų tarnauti ne vien sakraliniams poreikiams, bet ir kultūriniams renginiams. Dėl liturginių apeigų reformos atsisakyta altorių šoninėse navose, centrinio altoriaus mensa patraukta arčiau – tarp pirmųjų ir antrųjų kolonų. Šalia šoninio įėjimo suprojektuotas pandusas ir liftas įvažiuoti ir pasikelti invalidų vežimėliais.

Kauno chasidų sinagoga pastatyta 1880 m. Chasidizmas – viena iš judaizmo atšakų, kuri orientavosi į vargingesnę visuomenės dalį, tačiau plačiau neprigijo. Sinagoga statyta istorizmo laikotarpiu, tad jos stilistika įmantresnė, pasižymi kukliu neorenesansiniu dekoru. Priekinį fasadą puošia kampiniai rizalitai, langai pusapskričių arkų ir stačiakampiai. Dauguma langų stačiakamapiais virto jau vėliau. Čia sovietmečiu buvo įsikūrusi laboratorija, patalpas valdė Vilniaus dailės akademijos filialas. Vėliau akademijai pastatas tapo nereikalingas, tad jis iki šiol stūkso nenaudojamas. Tačiau tiek interjeras, tiek eksterjeras, nors ir apleisti, išlaikę autentiškumą.

Ankstyvosios gotikos stiliaus Turaidos pilis pastatyta 1214 m. sunaikintos medinės lyvių pilies vietoje. 1776 m. gaisras sunaikino tarp pilies sienų buvusius gyvenamuosius namus ir amatinikų pastatus. Pilyje liko tik dvaro valdytojo gyvenamosios patalpos ir kai kurie ūkiniai pastatai. Dauguma gyventojų įsikūrė greta pilies. 1924 m. nepriklausomos Latvijos Taryba priėmė sprendimą Turaidos pilies griuvėsius įtraukti į valstybės saugomų paminklų sąrašą, tačiau tik 1950 m. pilis pradėta restauruoti.

Beveik 30 m. Turaidos pilyje dirbo archeologai, vadovaujami istoriko profesoriaus Janio Grauduonio. Kasinėjimų metu rastas 4481 senovinis daiktas. Turaidos pilis yra archeologiškai geriausiai ištirta pilis Baltijos šalyse. Seniausi pilies komplekso pastatai išliko iki šių dienų. Tai 43 m aukščio pagrindinis bokštas ir bokštinis pietų korpusas. Didysis pusapvalis bokštas yra būdingas XV a. Tokio tipo bokštas Vidžemėje išlikęs tik Ėrgemės pilyje. Iki šiol išlikęs 21 pastatas – senasis naujasis dvaro valdytojo gyvenamieji namai, pirtis, ratinė, daržinė, žuvų rūsys ir kiti, kurių dalis – iš XVIII a. Devyniuose iš jų įkurtos istorinės, etnografinės ir archeologinės ekspozicijos. Ekspozicijos, pasakojančios apie pilies statybas, pilies ir jos apylinkių istoriją, viduramžių gyvenimą, įrengtos Didžiajame bokšte, bokštiniame pietinės dalies korpuse, didžiajame pusapvaliame bokšte ir vakariniame korpuse.

Netoli nuo pilies vietoje senos bažnyčios ir viduramžių koplyčios 1750 m. pastatyta medinė bažnyčia, kurią savomis jėgomis Lėdurgos – Turaidos parapijos kunigo Danieliaus Merkelio globojami pastatė ir įrengė Turaidos žemdirbiai. Tai seniausia Vidžemėje vietinių meistrų pastatyta medinė bažnyčia. Ji buvo skirta dvaro gyventojams, todėl nebuvo statoma varpinė. Bažnyčioje yra išlikęs XVIII a. interjeras. Prie bažnyčios stovėjo XIII a. statyta apsikrikštijusių lyvių koplyčia mirusiems apraudoti buvo naudojama iki XVIII a. Leidus mirusius šarvoti bažnyčioje ji buvo apleista. Bažnyčios kalnas – sena kapinių vieta, kur nuo XIII a. buvo laidojami pakrikštyti lyviai ir vietiniai gyventojai. Iki šių dienų išlikęs legendinės Turaidos Rožės (1601–1620 m.) kapas.

Vienas iš Turaidos muziejaus – rezervato simbolių yra Dainų kalnas, kuriame 1985 m. paminint latvių tautosakininko, dainų rinkėjo ir propaguotojo Krišjanio Barono (1835–1923 m.) 150-ąsia metines sukurtas skulptūrų sodas. Dainų kalnas griūvant sovietų imperijai tapo Atgimimo simboliu. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį tūkstančiai folkloro ansamblių ir grupių vykdavo į Turaidą, kad daina ir senomis giesmėmis sustiprintų savo ir visos tautos tikėjimą ateitimi. Šiuo metu Dainų kalne ir greta esančiame Liaudies dainų parke yra 25 akmens skulptūros, kuriose įprasmintos liaudies dainų godos – meilė, brolybė, žmoniškumas, tautiškumas.

Anfabrikos uolos ir rūsys yra iki 17 m aukščio, pilkos spalvos smiltainio uolos, esančios kairiajame Līgatne upės krante, Ligatne. Priskiriama Gaujos nacionalinio parko teritorija. Nacionalinis geologinis ir geomorfologinis saugomas gamtos paminklas.

Uolose, kuriose jau buvo paruošti rūsiai, yra keletas stačiakampių skylių. Uolos viršuje pastatyta medinė laiptinė, o trasa ją tęsiasi, jungianti su labiausiai nutolusiais Rigakalns iš smiltainio pagamintais rūsiais.

Rankų darbo rankų darbo popierius buvo pagamintas netoli uolų apie 1813 m. Bet nuo 1873 m. "Handfabrik" pradėjo ruošti pusiau kietąsias medžiagas "Ligatne" popieriaus gamykloje. Nuo tada oficialus šio augalo pavadinimas buvo "An fabrik" (netoli gamyklos).

Pasinerkite į pojūčių kupiną „Grand SPA Lietuva“ pasaulį, ir Jūsų viešnagė Druskininkuose ilgam išliks atmintyje! Pačiame senąsias gydymo mineraliniu vandeniu tradicijas puoselėjančio kurorto centre Jūsų laukia prabangus apartamentinis 4 žvaigždučių viešbutis Dzūkija, šiuolaikiškas 4 žvaigždučių viešbutis „Druskininkai“ su prezidentiniais apartamentais bei modernus 3 žvaigždučių PLIUS viešbutis „Lietuva“.

Savo svečiams siūlome daugybę aukščiausios kokybės gydymo ir sveikatinimo bei SPA procedūrų, pramogas mūsų vandens parke, kineziterapiją, masažus, odontologijos klinikos ir grožio specialistų paslaugas, galimybę naudotis konferencijų centru, lankytis aukštos klasės restoranuose, baruose bei aktyviai praleisti laisvalaikį.

„Grand SPA Lietuva“ – vieta, kur pildosi svajonės!

Dusyno stovyklavietė

Pastate įrengtas 3* viešbutis, 6 modernūs boulingo takeliai, restoranas, pirčių kompleksas bei konferencijų ir VIP  banketų salės. Maloniai sutiksime ir išskirtinį dėmesį parodysime kiekvienam svečiui.  

Svečiams siūlome 25 moderniai įrengtus,  jaukius kambarius, kuriuose  vienu metu gali apsistoti iki 50 asmenų.

Viešbutyje platus paslaugų pasirinkimas: maisto ir gėrimų tiekimas į kambarius, kopijavimo paslaugos, skalbimas/lyginimas, kasdieninės tvarkymo paslaugos, automobilių nuoma,  nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, žadinimo paslauga, apgyvendinimas su gyvūnais, mini baras, suvenyrų parduotuvė ir kt.

* Į kambarių kainas įskaičiuoti „Švediško“ stalo pusryčiai su karštu patiekalu ir pirčių bei hidromasažinio baseino paslaugos.

Labanoro parke. Įvažiavimas pro ženklą "Labanoro parkas" kairiau.

Mačionių stovyklavietė

Mušiejaus pietinė stovyklavietė

Tilto stovyklavietė