Senolis ąžuolas vadinamas Mingėlos ąžuolu, nes šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Jų penkios kartos rūpinasi šiuo medžiu. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti 600-700 metų. Aukštis – 15,7 m, apimtis – 7,7 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ji seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo, toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas.
Pasak vietos gyventojo Stasio Mingėlos, „anam kuningaa viršūnę nurentė... O mon bočius išėmė anam [ąžuolui] širdį... Nuo to medžiui pasidarė geriau... Bergs lonką uždėjo... Peri uoksoj pelėda...“.
2010 m. VSTT planavimo ir kadastro skyriaus specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą nutarta, kad būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei žiedus, kuriais kadaise buvo suveržtas kamienas. Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas nauja tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinkta ąžuolo gilių sudaiginti sodinukų – pamainą šiam galiūnui. Darbus finansavo Aplinkos apsaugos rėmimo programa, o vykdė VšĮ „Lietuvos arboristikos centras.
Pastate įrengtas 3* viešbutis, 6 modernūs boulingo takeliai, restoranas, pirčių kompleksas bei konferencijų ir VIP banketų salės. Maloniai sutiksime ir išskirtinį dėmesį parodysime kiekvienam svečiui.
Svečiams siūlome 25 moderniai įrengtus, jaukius kambarius, kuriuose vienu metu gali apsistoti iki 50 asmenų.
Viešbutyje platus paslaugų pasirinkimas: maisto ir gėrimų tiekimas į kambarius, kopijavimo paslaugos, skalbimas/lyginimas, kasdieninės tvarkymo paslaugos, automobilių nuoma, nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, žadinimo paslauga, apgyvendinimas su gyvūnais, mini baras, suvenyrų parduotuvė ir kt.
* Į kambarių kainas įskaičiuoti „Švediško“ stalo pusryčiai su karštu patiekalu ir pirčių bei hidromasažinio baseino paslaugos.
Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta vienam iš seniausių ir didingiausių Žemaičių žemės XVII - XXI a. sakralinių kompleksų: pranciškonų bernardinų vienuolynui ir bažnyčiai, kuri 1926 m. tapo Katedra, kunigų seminarijai, Vyskupų rūmams, senajai mokyklai ir kitoms sudėtinėms dalims, būtinomis sėkmingai sakralinio komplekso veiklai.
Bernardinų vienuolyno Telšiuose fundacijos iniciatoriai - Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo žmona Kotryna Goslauskaitė -Valavičienė Sapiegienė. Kadangi Telšių miestas buvo karaliaus dvaras, tai vienuolyno steigimą turėjo patvirtinti Abiejų Tautų Respublikos karalius Žygimantas III Vaza. Pirmieji vienuoliai įsikūrė nedideliame mediniame vienuolyne su koplyčia. Netrukus buvo pradėta mūrinio vienuolyno statyba. 1650 m. Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio iniciatyva ir rūpesčiu prie vienuolyno buvo pastatyta didelė medinė bažnyčia. Tuo pat metu prie naujai pastatytos bernardinų vienuolyno bažnyčios karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius Abraomas Kazimieras Kontrimavičius pastatė Loreto namelį, kuris buvo vienintelis tuometinėje Žemaičių vyskupijoje ir toliausiai į Šiaurę nutolusi Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Namelis buvo mūrinis, 9,5x5,06 m didžio, statant dabartinę mūrinę bažnyčią - Katedrą, tapo apatine presbiterija, jungiančia centrinę bažnyčios erdvę su zakristija.
Žemaičių Vyskupystės muziejus įkurtas 1999 m. vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 m. vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis. Žemaičių vyskupystės muziejus pristato vieną iš dviejų buvusių Lietuvoje vyskupijų XV–XX a. pr. – Žemaičių (Medininkų) vyskupiją, kurios centras beveik 450 metų buvo Varniai, užėmę ypatingą vietą religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime bei palikę ryškų pėdsaką krašto istorijoje. Muziejaus patalpose įsikūręs Turizmo informacijos centras.
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, lietuvių rašytoja klasikė, literatūroje žinoma Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, netoli Šateikių. Šis dvarelis XIX a. priklausė grafui Pranciškui Plateriui. Tuo metu Julijos tėvai buvo šio dvarelio prižiūrėtojai: tėvas – urėdas, motina – gaspadinė.
1965 metais minint rašytojos Žemaitės 120-ąsias gimimo metines, jos gimtajame restauruotame name įrengta memorialinė ekspozicija. 2012 metais dar kartą suremontuotas dvarelio gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas.
Gimtojoje rašytojos troboje kviečiama susipažinti su ekspozicija, atspindinčia jos gyvenimo ir kūrybos kelią.
Dvarelio svirne atidaryta memorialinė Stanislovo Riaubos ekspozicija: čia išsamiai susipažinsite su vienu iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, unikalia jo kūryba.
Atstatytame tvarte siūloma susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu: tradiciniais žemaičių kryžiais-saulutėmis, šventųjų skulptūrėlėmis.
Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus perėjo Žemaičių dailės muziejaus žinion.
XIX a. II p. istorizmo laikotarpio, "plytų stiliaus" arklidėje įsikūrė pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje, kuriame pristatoma garsi Žemaitijoje tradicinė Užgavėnių šventė, daugiau negu 250 įvairių Užgavėnių "lėčynų". Tai vienintelis toks kaukių muziejus visoje Europoje. 1996 m. įkurtame Užgavėnių kaukių muziejuje šiuo metu daugiau kaip 200 kaukių iš visos Žemaitijos.
Kėdainių senamiestyje įsikūręs restoranas “Grėjaus namas” – tai restoranas, kuriame siūlome ne tik pailsėti, bet ir surengti iškilmingą pobūvį ar romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Jauki aplinka, puikūs virtuvės patiekalai bei paslaptinga istorija dvelkiantys restorano rūsiai – visa tai ilgai išliks jūsų prisiminimuose. Mes priversime smarkiau plakti kiekvieno gurmano širdį…
Vasaros sezono metu kviečiame į Grėjaus kiemelį. Grėjaus kiemelis tai ypač jaukus, uždaras kiemelis užbūręs ne vieną miesto svečią. Kiemelis ypatingai mėgstamas vestuvių, gimtadienių ar kitų švenčių organizatorių. Net ir karščiausią vasaros dieną už stiklinės arkos esančioje skliautinėje restorano salėje maistas išliks vėsus ir šviežias.
Tiek visame restorane, tiek atskirose jo salėse rengiame banketus, furšetus, privačius pobūvius, priėmimus, dalykinius pietus, kalėdinius vakarėlius, vestuvių pokylius, bernvakarius, mergvakarius, gimtadienius ar kitus susitikimus.
Dubravos dvyniai – botaninis gamtos paveldo objektas, 1971 metais paskelbtas saugomu gamtos objektu. Auga Samylų sen., Kauno raj, Dubravos eksperimentinės–mokomosios miškų urėdijos Šilėnų girininkijos (78 kv., 16 skl.) teritorijoje, Dubravos miške. Dubravos dvyniai – tai kamienais suaugę du medžiai – paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.) ir paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Pušies aukštis 33 m, ąžuolo – 27 m. Abiejų medžių apimtis – 360 cm.
Pamilo ąžuolas pušį. Jų draugystės pradžios niekas nežino. Ar kėkštas pamiršo, kur paslėpė gilę, ar voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą. Iš daigelių išaugo medžiai, ir vienas nuo kito neatsitraukė daugiau kaip 150 metų. Laikas vis stipriau glaudė ąžuolėlį prie savo lieknosios pušelės. Taip ir liko kartu visam gyvenimui žaliuoti ir šalti, tyliai ošti ir su vėtromis kovoti.
Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas (nuo 1964 m.), esantis 4 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario (Trakų rajonas), važiuojant link Beižionių, Aukštadvario girininkijos (10,16 kv.) Kalvų miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.
Specialistai įvairiai aiškina jos kilmę. Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas. Klimatui atšilus, jis palaipsniui ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė. Piltuvo formos duobė galėjo išlikti dėl spėjusios užaugti augalijos, kuri sutvirtino stačius šlaitus. Velnio duobės dugne yra susiformavusi pelkutė. Yra ir kitų samprotavimų apie šito gamtos paminklo kilmę. Viena jų teigia, kad Velnio duobę suformavo nuo ledyno pakraščio (o gal ledyno plyšyje) krentanti vandens srovė. Kita teigia, kad dauba susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. O dar vieni teigia, kad Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas. Visos šios hipotezės turi savų argumentų ir kol kas galutinai neatmestos. Apie velnio duobę pasakojamo legendos ir padavimai.
