Plungės apylinkėmis

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, lietuvių rašytoja klasikė, literatūroje žinoma Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, netoli Šateikių. Šis dvarelis XIX a. priklausė grafui Pranciškui Plateriui. Tuo metu Julijos tėvai buvo šio dvarelio prižiūrėtojai: tėvas – urėdas, motina – gaspadinė. 
1965 metais minint rašytojos Žemaitės 120-ąsias gimimo metines, jos gimtajame restauruotame name įrengta memorialinė ekspozicija. 2012 metais dar kartą suremontuotas dvarelio gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas. 
Gimtojoje rašytojos troboje kviečiama susipažinti su ekspozicija, atspindinčia jos gyvenimo ir kūrybos kelią.
Dvarelio svirne atidaryta memorialinė Stanislovo Riaubos ekspozicija: čia išsamiai susipažinsite su vienu iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, unikalia jo kūryba.
Atstatytame tvarte siūloma susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu: tradiciniais žemaičių kryžiais-saulutėmis, šventųjų skulptūrėlėmis.
Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus perėjo Žemaičių dailės muziejaus žinion.

XVIII a. pab. Plateliai atiteko privačion prancūzų grafų Šuazelių nuosavybėn. Dvarą grafai valdė iki 1940 m. 

Sodybos planinėje struktūroje, kuri pradėjo formuotis XVII a. pab. ryškios dvi pastatų koncentracijos: šiaurinėje dvaro sodybos dalyje abipus kelio į Gintališkę – centrinė pastatų grupė (rūmai, ledainė, oranžerija, oficina), vakarinėje ir pietinėje dalyje – dvaro sodybos ūkinių pastatų koncentracija. Rūmai 1943 m. sudegė. Išliko 6 dvaro pastatai. Išlikusių pastatų architektūrai būdinga XIX a. II pusės liaudies architektūros tradicijos (kluonas, kumetynas, oficina), neogotikinių formų interpretacija (svirnas), istorizmo laikotarpio ,,plytų stilius” (arklidė). Išlikę pastatai pritaikyti šių dienų reikmėms: Platelių dvaro svirne veikia istorinė-etnografinė, gamtos ekspozicijos, parodų salėje organizuojamos parodos. Buvusiose dvaro arklidėse įkurtas Užgavėnių muziejus. Buvusiame rūsyje atidarytas amatų centras, kluone - kultūros namai.

1999 m. gegužės 31 d. architektūrinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a.–XX a. pr. Platelių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Kompleksui priklauso: parkas, kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina.

XIX a. II p. liaudiškos architektūros su neogotikiniais elementais statytame Platelių dvaro svirne 2011 m. atnaujintos Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, šio žemaičių krašto etnografijos ekspozicijos, naujai įrengta moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, kultūrologai kviečia ne tik aplankyti ekspozicijas, bet ir į edukacinius užsiėmimus. Moksleiviai ir suaugusieji mokomi advento, Šv. Kalėdų, Trijų Karalių švenčių papročių, įvairiais būdais gaminti Užgavėnių kaukes, lieti žvakes, siuvinėti, megzti riešines, žemaitiškas pirštines ir kojines, marginti vašku ir skutinėti velykinius kiaušinius, žaisti tradicinius žemaitiškus žaidimus.

XIX a. II p. istorizmo laikotarpio, "plytų stiliaus" arklidėje įsikūrė pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje, kuriame pristatoma garsi Žemaitijoje tradicinė Užgavėnių šventė, daugiau negu 250 įvairių Užgavėnių "lėčynų". Tai vienintelis toks kaukių muziejus visoje Europoje. 1996 m. įkurtame Užgavėnių kaukių muziejuje šiuo metu daugiau kaip 200 kaukių iš visos Žemaitijos.

Laikrodinė oranžerija – kunigaikščio Mykolo Oginskio Plungės dvaro ansamblio pastatas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas su restauruotu XIX amžiaus vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą bei išlikusia XIX amžiaus oranžerijos sodinukų auginimo linija.

1806 metais Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas iš grafo Vikentijaus Potockio nusipirko Plungės dvarą su aplinkiniais palivarkais. Taip prasidėjo 67 metus (1806-1873) trukęs grafų Zubovų valdymo laikotarpis Plungėje. 1846 metais pietiniame parko pakraštyje ant XVII amžiaus dvarvietės pamatų pastatyta ši pilaitė su bokšto laikrodžiu – neogotikinio stiliaus grafų Zubovų vasaros vila. 1873 metais Zubovų Plungės dvarą ir valdas su pilaite nusipirko kunigaikštis Mykolas Oginskis. Mykolo ir Marijos Oginskių valdymo laikotarpiu (1873-1915) šalia laikrodinės įkurta oranžerija. Tarpukario ir pokario metais laikrodinėje įrengti butai miesto gyventojams, 1953 metais čia įsikūrė pionierių ir moksleivių namai. Nuo 1989 metų pastatas stovėjo tuščias ir apleistas.

2012 metais po restauracijos į laikrodinę įsikėlė Viešoji biblioteka. Plungės viešoji biblioteka - išskirtinės vietos (geografine, istorine bei kultūrine prasme) šeimininkė ir išskirtinio kultūros lauko dalyvė.  Šalia laikrodinės atgimsta vaistažolių sodai, kaip atminimas dar kunigaikščių Oginskių laikais čia žydėjusiam ir klestėjusiam sodui. Kuriama lauko skaitykla ant XIX šimtmečio akmenų – dar viena gėlių ir ramybės oazė po atviru dangumi.

Įspūdingiausią parko medžių grupę - ąžuolų – augančią į pietvakarius nuo rūmų vainikuoja legendomis apipintas garsiausias ir garbingiausias parko medis - PERKŪNO ĄŽUOLAS.

1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, o nuo 1987 m., - respublikinės reikšmės gamtos paminklas. Tai paprastasis ąžuolas (Quercus robur). Medis viršijęs gamtinę brandą ir yra rezignacijos fazėje. Lapuotumas apie 60 %. Medžio aukštis 26 m Medžio apimtis 0,9m aukštyje - 4,86m.

Spėjama, kad Plungės parko vietoje žiloje senovėje buvusi alkvietė. Parko ąžuolynas ir dabar sudaro tokio miško-alko įspūdį. Švento ąžuolyno centre augo ir seniausias, stipriausias trumpaliemenis ir plataus šakų vainiko ąžuolas. Po juo gyvenę dievai, pagonys buvę įrengę aukurą, čia amžinąją ugnį kurstė vaidilutės.

Manoma, kad šis ąžuolas auga nuo pagonybės laikų buvusiame šventajame miške. Su šiuo ąžuolu siejama graži legenda apie vaidilutės Galindos meilę ir supykusį Perkūną, kuris trenkė į ąžuolą. Nuo to laiko ąžuolas vadinamas Perkūno vardu. Kita legenda sako, kad į šį ąžuolą Perkūnas trenkė kai po žemaičių krikšto prie ąžuolo buvo užgesinta šventoji ugnis. Dar ir dabar jo kamiene tebėra žaibo žymės.  Iš senųjų plungiškių atsiminimų sužinome, kad kunigaikščio Mykolo Oginskio žmona Marija po ąžuolu rengdavo vaidinimus vaikams ir jaunimui. Už ąžuolo, Babrungo slėnyje, gėlyne Oginskių laikais buvęs įrengtas saulės laikrodis.

1873 m. Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla garsėjusią rezidenciją. Vokiečių kilmės architektas Karlas Lorenzas suprojektavo puošnų rūmų ansamblį, organiškai įsikomponavusį į seną natūralaus miško vietoje suformuotą ir dviem tvenkinių grandinėmis paįvairintą mišraus stiliaus parką. Architektūriniu ansamblio akcentu tapo šiaurinėje aukščiausioje ir vaizdingiausioje parko dalyje pastatyti italų neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikos stiliaus žirgynas.

Centrinių rūmų vidus įrengtas 1882-1885 metais, jį dekoravo Kazimiero Sommerio Stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos. M. Oginskio rūmai - vieni gražiausių XIX a. Lietuvoje statytų istorizmo laikotarpio architektūrinių statinių. 1994 m. rūmuose atidarytas ir iki šiol veikia Žemaičių dailės muziejus. Muziejus kaupia ir eksponuoja po visą pasaulį pasklidusių žemaičių dailininkų kūrybą, pristato Plungės dvaro ir Oginskių giminės istoriją atspindintį kultūros paveldą.

Tai neogotikinio stiliaus pastatas, kuriame buvo auginami įvairių veislių arkliai, ypač puoselėti žemaitukai. Žirgais rūpinosi vyriausiasis arklininkas ir du jo padėjėjai. Čia buvo ir karietinė, maniežas.
Nepriklausomos Lietuvos metais rūmuose veikusi žemės ūkio mokykla buvo atnaujinusi žirgyną – augino veislinius žemaitukus.
Buvusiame žirgyne kasmet vyksta tarptautiniai Mykolo Oginskio klasikinės muzikos festivaliai.