Telšiai - Plungė - Kretinga

Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus kartu su kapinių tvora, rytiniais ir vakariniais vartais yra Kretingos parapijos naujosiose (II-osiose senosiose) kapinėse ir sudaro vientisą kompleksą (unikalus objekto kodas 23595).

1893 m. paskutinis Kretingos savininkas grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) ir jo motina grafienė Sofija Tiškevičienė Kretingos parapijos naujosiose kapinėse pastatė neogotikos stiliaus raudonų plytų koplyčią, projektuotą švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmano.

Koplyčia dviejų dalių: apačioje rūsys-mauzoliejus ir virš jo kylanti koplyčia. Pirmiausia iš tašytų akmenų ir raudonų plytų buvo sumūrytas ir žemių kalvele apjuostas rūsys-mauzoliejus Tiškevičių šeimos nariams laidoti. Pagrindiniame fasade įrengtos dvivėrės metalinės ornamentuotos durys. Kad kalvos žemės neslinktų, koplyčia buvo apjuosta aukšta Kretingos dvaro plytinėje degtų raudonų plytų tvora. Viršus puoštas iš Prūsijos pargabentomis profiliuotomis plytomis, primenančiomis stogelius. XX a. IV deš. dvaro šeimininkai apsauginę tvorą nuardė. Jos plytų rasta tvarkant šv. Antano rūmų pamatus. Į koplyčios kalvą vedė sraigtiniai laiptai, esantys visai kitoje vietoje, nei dabartiniai.

Virš rūsio pastatyta koplyčia iš kryžminiu būdu krautų, išgaubtai rėjuotomis siūlėmis sujungtų raudonų plytų sienomis. Siaurą, aukštą, kontraforsais suremtą pagrindinį koplyčios fasadą užbaigia du lygiagretūs smailūs skydai: navos ir prieangio. Ryškūs šio fasado akcentai: centrinis smailiaarkis, masverku puoštas langas (1928 m. nuotraukoje matome, kad šį langą puošė vitrašas su šventųjų figūromis, šiuo metu lange įstatytas paprastas stiklas), profiliuotų plytų ornamentai, reljefiška, ornamentuota pokarnizinė juosta, kuri kartojasi ir presbiterijos fasade. Šoniniuose fasaduose keičiasi smailiaarkiai su masverkais langai ir laiptuoti kontraforsai. Kontraforsai pagrindiniame fasade turėjo baigtis bokšteliais.

Senolis ąžuolas vadinamas Mingėlos ąžuolu, nes šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Jų penkios kartos rūpinasi šiuo medžiu. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti 600-700 metų. Aukštis – 15,7 m, apimtis – 7,7 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ji seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo, toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas. 

Pasak vietos gyventojo Stasio Mingėlos, „anam kuningaa viršūnę nurentė... O mon bočius išėmė anam [ąžuolui] širdį... Nuo to medžiui pasidarė geriau... Bergs lonką uždėjo... Peri uoksoj pelėda...“. 

2010 m. VSTT planavimo ir kadastro skyriaus specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą nutarta, kad būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei žiedus, kuriais kadaise buvo suveržtas kamienas. Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas nauja tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinkta ąžuolo gilių sudaiginti sodinukų – pamainą šiam galiūnui. Darbus finansavo Aplinkos apsaugos rėmimo programa, o vykdė VšĮ „Lietuvos arboristikos centras.

Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta vienam iš seniausių ir didingiausių Žemaičių žemės XVII - XXI a. sakralinių kompleksų: pranciškonų bernardinų  vienuolynui ir bažnyčiai, kuri 1926 m. tapo Katedra, kunigų seminarijai, Vyskupų rūmams, senajai mokyklai ir kitoms sudėtinėms dalims, būtinomis sėkmingai sakralinio komplekso veiklai.

Bernardinų vienuolyno Telšiuose fundacijos iniciatoriai - Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo  žmona Kotryna Goslauskaitė -Valavičienė Sapiegienė. Kadangi Telšių miestas  buvo karaliaus dvaras, tai vienuolyno steigimą turėjo patvirtinti Abiejų Tautų Respublikos karalius Žygimantas III Vaza.  Pirmieji vienuoliai įsikūrė nedideliame mediniame vienuolyne su koplyčia. Netrukus buvo pradėta mūrinio vienuolyno statyba. 1650 m. Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio iniciatyva ir rūpesčiu prie vienuolyno buvo pastatyta didelė medinė bažnyčia. Tuo pat metu prie naujai pastatytos bernardinų vienuolyno bažnyčios karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius Abraomas Kazimieras  Kontrimavičius pastatė  Loreto  namelį, kuris buvo vienintelis tuometinėje Žemaičių vyskupijoje ir toliausiai į Šiaurę nutolusi  Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Namelis buvo mūrinis, 9,5x5,06 m didžio, statant dabartinę mūrinę bažnyčią - Katedrą, tapo apatine presbiterija, jungiančia centrinę bažnyčios erdvę su zakristija.