Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys.
+3
Atsiliepimai