Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė (KHE) – „Lietuvos energijos gamybos“ valdoma didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti hidroelektrinė Lietuvoje. Pastatyta 1960 m. ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 224 km nuo Nemuno žiočių. Architektas P. Ryžikas, inžinierius D. Chrenovas ir kt.
2014 m. Kauno hidroelektrinei suteiktas Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės vardas, elektrinės teritorijoje buvo atidengta A. Brazausko atminimo lenta
Pirmieji sumanymai
Nemuno hidroresursus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjo ir jų panaudojimo problemą sprendė profesoriaus G. Merčingo vadovaujama Vandens energijos tyrimų komisija. Po karo šią problemą daug kartų kėlė profesorius Steponas Kolupaila, inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti, akcinė bendrovė „Galybės“ planavo statyti hidroelektrines, tačiau visa tai liko neįgyvendinta.
Kauno hidroelektrinės istorija prasidėjo 1929 m., kai inžinierius J. Smilgevičius parašė Lietuvos vyriausybei dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus sunaudojęs 5 kWh elektros energijos, o Norvegijoje – 3000 kWh. Išeitis iš šios padėties – panaudoti Lietuvos hidroresursus ir statyti hidroelektrines ant Nemuno ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries – ties Jonava, turi būti išnaudotos ir mažesnės upės – Minija, Jūra, Šventoji, Dubysa, Šešupė ir kitos. Autorius pateikė ne tik techninius - ekonominius skaičiavimus, bet ir finansinius siūlymus, kaip sukaupti statyboms lėšų, kokie bus gaunami pelnai ir kaip bus grąžinamos skolos. Jo siūlomos hidroelektrinės per metus būtų pagaminusios kiekvienam gyventojui per 300 kWh elektros energijos. Apie Nemuno hidroelektrinę buvo nemažai rašoma to meto periodinėje spaudoje, išleista net atskira knygelė, tačiau Lietuvos energetikoje įsitvirtinęs užsienio kapitalas įvairiais būdais trukdė rimtai svarstyti vietinių energetikų siūlymus.
Prie Nemuno hidroresursų panaudojimo problemos bandyta grįžti vokiečių okupacijos metais (1943–1944 m.). Vyriausioji vandenų ir energijos valdyba bandė sudaryti Nemuno energetinio panaudojimo schemą, tačiau tai buvo tik provizorinė schema, besiremianti stambaus (1:100000) mastelio topografine medžiaga.
Projektavimas
Nemuno hidroresursų panaudojimu rimtai susirūpinta po Antrojo pasaulinio karo. 1948–1951 m. prieš pradedant statyti hidroelektrinę, buvo ištirti visi Nemuno hidroresursai, sudaryta jų naudojimo schema. TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė Sąjunginio projektavimo instituto „Hidroenergoprojekt“ Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti 7 hidroelektrines, jų bendra galia turėjo siekti 468 tūkst. kW. Per metus jos turėjo pagaminti vidutiniškai 2143 mln. kWh elektros energijos. Visa hidroelektrinių kaskada būtų išnaudojusi 120 m vandens kritimo aukštį. Kauno hidroelektrinė – pirmoji pagal šią schemą statytina elektrinė.
Į būsimosios statybos aikštelę pirmieji atvyko instituto Vakarų ekspedicijos tyrinėtojai: geologai, hidrologai, hidrogeologai, topografai, gręžimo meistrai. Išgręžta daugiau kaip 50 000 metrų gręžinių, padarytos dešimčių kvadratinių kilometrų nuotraukos, šimtus tūkstančių kartų matuotas vandens lygis, skaičiuotas upės debitas. Ekonomistai tyrė rajonus, kuriems bus tiekiama Kauno HE elektros energija, nagrinėjo jų raidos perspektyvą. Inžinieriai elektrikai skaičiavo optimalią hidroagregatų galią, būsimąją energijos gamybą ir t. t.
Elektrinės įrangą projektavo Maskvos ir Leningrado projektavimo institutuose, gamyklų konstruktorių biuruose, specializuotose projektavimo organizacijose, mokslinio tyrimo institutuose, laboratorijose ir bandymų stotyse. Prie projektavimo nemažai prisidėjo Kauno politechnikos institutas, tirdamas laivybos įrenginių hidrauliką ir slenkstinės užtvankos variantą. Įrengimai buvo gaminami Leningrado metalo, Charkovo turbinų, Sverdlovsko hidrogeneratorių gamyklose ir kt.
„Lietprojekto“ projektavimo institutas sudarė Kauno HE gyvenvietės projektą. Rūpintasi ir būsimosios hidroelektrinės architektūra. Kad mašinų salė būtų šviesi, didelei fasado daliai buvo suprojektuoti surenkamojo gelžbetonio rėmai su stiklo blokais.
Statyba
Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 m. lapkričio mėn. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub.m grunto, supilti 3,5 mln. kub.m žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. kub.m betono ir gelžbetonio.
Svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus, kad priemolis, susilydęs su betonu į ištisinę dangą, nepaliktų nė plyšelio vandeniui.
1957 m. spalio 23 d. į pagrindinę daubą paklojamas pirmasis kubinis metras betono.
1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrengimai. Betoninėje spiralinėje kameroje sumontuotos Charkove pagamintos PL-661-VB-500 tipo turbinos pasisukančiomis mentėmis, o mašinų salėje – Sverdlovsko gamyklos VGS 700/100-48 tipo, 22 500 kW galios generatoriai.
1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis (pagal numeraciją – ketvirtasis) hidroagregatas. Elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Antrasis (Nr.3) hidroagregatas pradėjo veikti 1959 m. gruodžio 23 d., trečiasis (Nr.1) – 1960 m. vasario 26 d., ketvirtasis (Nr.2) – 1960 m. balandžio 18 d. Hidroelektrinė pasiekė projektinę 90 MW galią. 1960 m. vasario 8 d. įjungtos beveik visos 110 kV elektros tiekimo linijos – Kauno hidroelektrinės energiją gavo Prienai, Marijampolė, Sovetskas, Šilutė ir Klaipėda.
Statant hidroelektrinę, imtasi komplektuoti būsimuosius jos eksploatacininkus. Tačiau paaiškėjo, kad dirbusiųjų hidroelektrinėse tebuvo vienas kitas. Reikėjo priimti neturinčius patirties ir juos apmokyti. Hidroturbinų mašinistus rengė Kamos, o budinčiuosius inžinierius – Narvos hidroelektrinė.
Atsiliepimai